Europos sostinėse politikai sveikino Boriso Johnsono atsistatydinimą. Kijeve nuotaikos visai kitokios.
Nors pagal seniai nusistovėjusius protokolus glaudžiai bendradarbiaujančios vyriausybės retai komentuoja, kai kitos valstybės lyderis praranda valdžią, tačiau karo nualintos Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nedelsdamas sulaužė tradiciją ir išreiškė gilų liūdesį dėl artėjančio B.Johnsono pasitraukimo iš Jungtinės Karalystės ministro pirmininko posto.
V.Zelenskis, su kuriuo B.Johnsonas nuo pat Rusijos invazijos pradžios palaikė itin gerus santykius, pasakė savo kolegai iš Jungtinės Karalystės: „Neabejojame, kad Didžiosios Britanijos parama bus išlaikoma, tačiau jūsų asmeninė lyderystė ir charizma padarė ją ypatingą.“
Akivaizdi jųdviejų draugystė pastaraisiais metais padėjo užtvirtinti Jungtinės Karalystės, kaip vienos griežčiausių Rusijos priešininkių, reputaciją, neatsižvelgiant į cinikų nuomonę, kuri teigė, jog B.Johnsonas taip pat siekė atitraukti dėmesį nuo savo įsipainiojimo į daugybę šalies vidinių skandalų.
Rugsėjo 6 d. B.Johnsonui pasitraukus iš premjero posto, Kijeve išlieka vienas esminis klausimas – ar pavyks išsaugoti glaudžius Jungtinės Karalystės ryšius su Ukraina?
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba abejoja, ar kas nors, kas pakeistų B.Johnsoną, galėtų prilygti jo atsidavimui šiam tikslui.
„B.Johnsonas iškėlė kitokius elgesio standartus. Niekas negalės jo atstoti“, – praėjusią savaitę sakė D.Kuleba, pabrėždamas dviejų lyderių glaudžius tarpusavio santykius, kurių, anot jo, tikriausiai nepavyks pasiekti vadovaujant kam nors kitam.
Artimi B.Johnsono draugai taip pat baiminasi, kad naujasis konservatorių premjeras gali laikytis švelnesnės linijos.
Vienas iš ilgamečių B.Johnsono politinių sąjungininkų teigė, kad premjero pasitraukimas yra „realus pavojaus signalas“ Ukrainai, ir pridūrė: „Nemaža dalis „senosios Europos“ šiuo klausimu yra ganėtinai prislėgta. Ir tai su laiku išryškės. Tokio žmogaus kaip jis pasitraukimas yra didelis pralaimėjimas“.
Išorinė vienybė
Britų politiniame spektre nekyla klausimų dėl būtinybės tvirtai kovoti su Rusija, todėl dauguma apžvalgininkų tikisi, kad B.Johnsoną pakeisiantis politikas iš esmės tęs jo veiklą.
„Šiuo metu artimiausias D.Britanijos nacionalinis konsensusas yra parama Ukrainai, – sakė Jonathanas Eyalas iš Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio gynybos tyrimų centro RUSI. – Negalima leisti tęstis Rusijos agresijai, o Ukrainai turi būti suteikta visa būtina pagalba.“
Prasidėjusios varžybos dėl B.Johnsono įpėdinio dabar susiaurėjo iki dviejų kandidatų – jo užsienio reikalų sekretorės bei dabartinės lyderės Liz Truss ir Rishi Sunako, buvusio kanclerio, kurio atsistatydinimas paspartino B.Johnsono pasitraukimą. Kol kas nė vienas iš jų neužsiminė apie jokį ketinimą keisti kursą Ukrainos klausimu.
Vienas gynybos srityje dirbantis torių parlamento narys sakė: „Net (opozicinių leiboristų lyderis) Keiras Starmeris su tuo sutiktų. Daugelis tam tik pritaria.“
Iš tiesų, kalba apie Ukrainą suteikė retą vienybės akimirką įprastai įtemptuose pirmadienio vakarą vykusiuose televizijos debatuose tarp R.Sunako ir L.Truss.
R.Sunakas studijos auditorijai sakė, kad „visi kartu kaip šalis galime nepaprastai didžiuotis Jungtinės Karalystės indėliu ir lyderyste, kurią ji parodė pasipriešindama Rusijos agresijai, ir, manyčiau, tai tęsis, kad ir kas taptų ministru pirmininku“.
„Jam tiesiog mažiau rūpi“
R.Sunakas, savo ministro karjerą praleidęs vidaus reikalų ministerijose, išlieka praktiškai nežinomas.
Sophia Gaston, Didžiosios Britanijos užsienio politikos grupės analitinio centro direktorė, prognozavo, kad neišvengiamai bus „skirtingi“ lyderystės stiliai Ukrainos klausimu, su „...beveik visišku tęstinumu, kurį užtikrintų L.Truss, nes ji labai aktyviai dalyvavo formuojant dabartinės vyriausybės politiką“.
„Mes daug mažiau žinome apie R.Sunako užsienio politikos instinktus, nes, priešingai nei L.Truss, jis niekada nedirbo užsienio politikos ar gynybos srityje, – pridūrė S.Gaston. – Labiau tikėtina, kad jis teiks pirmenybę bendradarbiavimui tiek su sąjungininkais, tiek su strateginiais varžovais bei sieks, kad mūsų tarptautinės investicijos būtų ekonomiškai sėkmingos.“
RUSI atstovas J.Eyalas antrino jai, sakydamas, kad R.Sunakas turės „susikurti“ reputaciją Ukrainos klausimu, o L.Truss per tą laiką jau sugebėjo prisistatyti kaip ryškesnė Rusijos kritikė net už patį B.Johnsoną.
„Maskvos kontroliuojamoje žiniasklaidoje dauguma pranešimų apie Didžiosios Britanijos lyderio rinkimus kritikuoja L.Truss kaip labiausiai antirusiškai nusiteikusį kandidatą“, – sakė J.Eyalas.
Bobas Seely, konservatorių parlamento narys ir vienas iš garsiausių Maskvos kritikų parlamente, teigė: „Manau, kad L.Truss supranta, jog XXI a. pasaulyje vyks kova dėl dviejų skirtingų pasaulio sistemų – tarp atvirų visuomenių ir neoautoritarinių visuomenių.“
Neseniai duodama interviu žurnalui „Atlantic“ L.Truss kalbėjo apie šią idėjų kovą, peikdama Vakarus, kad jie „nepateikia argumentų už laisvę ir demokratiją“. B.Seely prognozavo, kad ji bus labiau linkusi užimti „griežtą“ poziciją antidemokratinių užsienio valstybių atžvilgiu.
L.Truss sąjungininkai, tarp kurių, kaip spėjama, yra ir kadenciją baigianti ministrė pirmininkė, nepraleido progos mesti kritikos jos varžovui.
Neįvardytas B.Johnsoną palaikantis ministras be jokių įrodymų užsiminė, kad R.Sunakas laikysis švelnesnės pozicijos Rusijos prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu, nes buvęs kancleris yra susirūpinęs dėl karo ekonominio poveikio.
„Manau, kad jam tiesiog mažiau rūpi“, – apie R.Sunaką sakė vienas buvęs Dauningo gatvės užsienio politikos patarėjas. – Užsienio politika nėra jo pagrindinis rodiklis“.
Tačiau R.Sunako sąjungininkai neigia, kad jis būtų mažiau ištikimas Kijevo draugas nei B.Johnsonas.
Andrew Mitchellas, buvęs tarptautinės plėtros sekretorius, sakė: „R.Sunako laikais Iždo departamentas labai efektyviai taikė sankcijas V.Putino rėmėjams Rusijoje, todėl manau, kad jo internacionalistinis požiūris įgautų sąjungininkų D.Britanijos politikai, kurios tikslas – padaryti viską, ką galime, kad padėtume ukrainiečiams šio žudikiško agresijos akto akivaizdoje“.
Kampanijos atstovas primygtinai tvirtino, kad R.Sunakas „vadovavo griežčiausioms ekonominėms sankcijoms Rusijai“.
Gretutinė žinutė
Be nuspėjamų lyderių varžybų, tarp abiejų kandidatų esama realių ir apčiuopiamų skirtumų.
R.Sunakas pažadėjo laikytis B.Johnsono plano iki dešimtmečio pabaigos ir gynybos išlaidas padidinti iki 2,5 proc. BVP, o L.Truss šį tikslą perkeltų į 2026 m. ir iki 2030 m. siektų 3 proc.
Galbūt apie tai galvojo ir Konservatorių partijos nariai, kai po pirmadienio BBC1 debatų „YouGov“ atliko apklausą, pagal kurią L.Truss 44 procentiniais punktais pirmavo prieš R.Sunaką Ukrainos klausimu, nepaisant konsensuso kupino apsikeitimo nuomonėmis tiesioginiame eteryje.
Jiems taip pat galėjo padaryti įspūdį L.Truss pareikštas noras „susidoroti“ su rusais. Nors tuo metu ji buvo išjuokta dėl vasario mėn. įvykusio katastrofiško susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, nuo to laiko kai kurie konservatoriai jos veiklą ėmė laikyti tarsi garbės ženklu.
Kituose ganėtinai neseniai vykusiuose debatuose L.Truss pareiškė, jog ji būtų susitikus su V.Putinu akis į akį ir „iškeikus jį“, jei šis būtų atvykęs į šiais metais jau vykusį Didžiojo dvidešimtuko (G20) aukščiausiojo lygio susitikimą, ką R.Sunakas iš karto atmetė. Jis sakė, kad išėjo iš G20 susitikimo, kai jame dalyvavo Rusijos finansų ministras.
Stebina tai, kad Dauningo gatvė per pastaruosius keletą mėnesių tris kartus jautė pareigą atsiriboti nuo atviresnių L.Truss pasisakymų ar nuomonių: jos pritarimas tam, kad britai eitų kovoti kaip samdiniai į Ukrainą, jos siūlymas skirti kompensacijas šalims, kurios yra labai priklausomos nuo iškastinio kuro, ir jos akivaizdus susirūpinimas, kad Prancūzija ir Vokietija derybose galėtų būti atlaidesnės Rusijai.
Šia prasme ji, atrodo, yra B.Johnsono pozicijos tęsėja ne tik savo laikysena, bet ir tuo, kad atsisako atkakliai laikytis oficialiosios vyriausybės pozicijos.
Be to, kaip ir B.Johnsono atveju, kritikai abejoja, ar ji pakankamai gerai supranta detales, kad galėtų iš tiesų sėkmingai veikti pasaulio arenoje. Vienas FCDO pareigūnas paminėjo plačiai komentuojamą L.Truss klaidą susitikime su S.Lavrovu, kai ji, atrodo, nežinojo, kad Rostovo ir Voronežo regionai yra Rusijos dalis.
Iš tiesų daugelis užsienio politikos specialistų Konservatorių partijos viduje žvelgia į abi jiems siūlomas galimybes ir puola į neviltį.
Vienas aukšto rango konservatorius sakė, kad, kai reikia pasirinkti tvirtą atstovą pasaulio arenoje, „realybė tokia, kad pasirinkimo nėra. L.Truss stengiasi padaryti įspūdį, bet nesupranta visų smulkmenų. R.Sunakas stengiasi užtikrinti ekonominį progresą ir nenori jokių problemų“.
Parengta pagal „POLITICO“ inf.
