Visai neseniai kamufliažinėmis uniformomis vilkinčių elitinių rusų desantininkų korpusas Raudonojoje aikštėje atliko mūšį primenantį šokį su pirotechnikos priemonėmis. Faraonu apsirengęs egiptietis atlikėjas važinėjo pirmyn ir atgal vežimu, rankoje laikydamas senovės egiptiečių gyvybės simbolį – Nilo raktą, kol kariuomenės orkestras grojo patriotinę sovietmečio karo dainą „Katiuša“.
44 metų Natalija Nikonova buvo viena iš tūkstančių žiūrovų, džiūgaujančių iš tribūnų festivalyje, skirtame Rusijos ir jai draugiškų šalių, įskaitant Baltarusiją, Indiją ir Venesuelą, kariuomenėms.
„Buvau tokia sujaudinta, kad vos neprarėkiau balso!“ – sakė ji.
Rusijos kariuomenė šiuo metu Ukrainoje vykdo lėtai vykstantį karą, besitęsiantį jau daugiau kaip pusę metų, per kurį žuvo dešimtys tūkstančių žmonių ir kuris prisidėjo prie pasaulinės infliacijos bei energijos kainų šuolio.
„Niekas nepasikeitė“
Tačiau N.Nikonova teigė, kad per pastaruosius šešis mėnesius ji nepatyrė žymių gyvenimo kokybės sutrikimų.
„Niekas iš esmės nepasikeitė. Žinoma, kainos pakilo, bet mes galime tai ištverti“, – patikino ji ir nuskubėjo pasiklausyti Egipto karinio simfoninio orkestro atliekamos dainos „Katiuša“ biso.
Atrodo, kad Maskvoje, kur žmonės, skirtingai nei didžiojoje dalyje likusios šalies, turi pakankamai finansinių išteklių, kad galėtų atlaikyti didelį kainų kilimą, labai mažai kas pasikeitė kasdieniame gyvenime.
Šalia Raudonosios aikštės esantis prabangus prekybos centras GUM pilnas pirkėjų, nors daugelis prabangių vakarietiškų parduotuvių, tokių kaip „Prada“, „Gucci“, „Dior“ ir „Louis Vuitton“ nedirba. Tuo tarpu restoranai ir teatrai ir toliau klesti, o Maskvos keliuose vis dar gausu prabangių automobilių, tokių kaip „Lamborghini“ ir „Porsche“.
„Kai kurios parduotuvės uždarytos dėl sankcijų, kas yra apmaudu, bet nėra taip blogai“, – kalbėjo vidurinę mokyklą neseniai baigusi 18-metė Julija besiilsinti ant suoliuko Gorkio parke, kur maskviečiai deginasi, šoka ir važinėja riedučiais. Ji ir jos draugai sakė, kad apie karą Ukrainoje galvoja nedažnai.
V.Putinas, vykdydamas vidaus strategiją, kuria siekia apsaugoti rusus nuo kasdienių sunkumų, tikisi būtent tokio atsiribojimo – jokio šaukimo į kariuomenę, masinių laidotuvių, netekčių ar konflikto jausmo. Didžioji dalis Rusijos pastangų mūšio lauke nepavyko taip, kaip planavo Kremliaus vadovas, tačiau namuose jam didžiąja dalimi pavyko pasiekti, kad rusų gyvenimas būtų kuo normalesnis.
Dauguma muziejų ir teatrų tebėra atviri, jei tik jų vadovai nekritikuoja Kremliaus, o vasaros vakarais netoliese esančia Maskvos upe plaukioja vakarėlių laivai su linksmybių ištroškusiu jaunimu, žmonės rengia piknikus ant žolės. Ką tik prasidėjo operos ir baleto rudens sezonai, nors kelios lauktos premjeros ir tęstiniai spektakliai buvo atšaukti po to, kai jų režisieriai ir žvaigždės pasisakė prieš karą arba pabėgo iš šalies.
„Rusai paprastai saugo savo kasdienį gyvenimą“, – teigė Maskvos socialinių ir ekonominių mokslų mokyklos politinės filosofijos profesorius Grigorijus Judinas, apibūdindamas sovietmečio laikų prisitaikymo mechanizmą, kuris persikėlė ir į V. Putino erą.
„Tai yra dalykas, kuriam jie visada teikia pirmenybę ir kuris jiems puikiai sekasi, – sakė jis apie Rusijos vadovybę, – ir, sakyčiau, dabar jie tai daro ypač sėkmingai.“
Tačiau kol daugelis maskviečių mėgaujasi linksmybėmis ir sąmoningai ignoruoja tiesą, daugelis sostinės inteligentų, kurių darbas ir gyvenimas juos siejo su Vakarais arba Ukraina, sunkiai suderina „normalaus gyvenimo“ jausmą su mintimi, kad Rusijos kariuomenė yra įsitraukusi į didžiausią Europoje sausumos karą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Tai buvo matyti ir šeštadienį, kai tūkstančiai rusų, dalyvavusių Michailo S. Gorbačiovo laidotuvėse, išreiškė užuojautą ir dėkingumą buvusiam sovietų lyderiui, kuris pastaruoju metu reiškė tylų protestą prieš V.Putiną ir jo politiką.
Jaučiasi bejėgiai pasipriešinti
Kai tik Rusijos tankai įvažiavo į Ukrainą, 34-erių Anya pradėjo skaityti knygas apie totalitarizmo įsigalėjimą nacistinėje Vokietijoje ir nagrinėti kolektyvinės kaltės sąvoką.
„Daugeliui žmonių tai buvo pasaulio pabaiga“, – sakė ji.
„Tavo vardu kažkas žudo civilius gyventojus ir tavo šalis virsta kažkuo panašiu į Šiaurės Korėją“, – apie tai, kaip jos šalies veiksmai kaimyninėje Ukrainoje verčia ją jaustis kalbėjo Rusijos pilietė.
Ji pasakojo, kad nuėjo į vieną protestą ir pasirašė antikarinę peticiją, o po kelių dienų buvo pakviesta atsistatydinti iš darbo valstybinėje įstaigoje.
Daugelį metų V.Putinas tramdė su režimo taisyklėmis nesutinkančius asmenis ir protestuotojus, tačiau šiandien Rusijoje išreikšti nepasitenkinimą sistema beveik neįmanoma, o žmonės, reiškiantys savo nuomonę, tai daro žinodami, kad už karo kritiką baudžiama nauju įstatymu. Rusijos žmogaus teisių organizacijos „OVD-Info“ duomenimis, nuo vasario 24 d. dėl protestų prieš agresiją Ukrainoje buvo suimta beveik 16 500 žmonių.
Karui besipriešinantys rusai jaučiasi niekinami ir gąsdinami savo vyriausybės, bet tuo pačiu atstumti ir Vakarų, kurie, jų manymu, kaltina juos dėl to, kad savo šalyje jie nepakankamai protestuoja prieš invaziją. Tačiau jie jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti.
„Mes visi jaučiame bejėgiškumo jausmą, – sakė Anya. – Tai, kad egzistuoji ir turi savo nuomonę, nieko nereiškia. Mūsų yra penki, dešimt, dvidešimt milijonų. Ir tai nieko nekeičia.“
Pirmuosius mėnesius po karo pradžios maskviečiai, kaip ir Anya, praleido neramiai ir neužtikrintai. Dešimtys tūkstančių jų pabėgo. Tačiau vasarą sostinė iš esmės grįžo į normalų gyvenimą, kurį skatino sparčiai kylantis rublis, nutildyta opozicija ir beveik visiškai Kremliaus kontroliuojama naujienų žiniasklaida.
Demonstruoja „karinę didybę“
Vis dėlto visuomenė keičiasi lėtai: Nors V.Putinas siekia įdiegti šalyje „normalaus gyvenimo“ jausmą, jis taip pat stengiasi dar labiau militarizuoti Rusijos visuomenę.
Didžiausiuose Maskvos keliuose stovi reklaminiai stendai su kariais, kuriuose nurodomas jų laipsnis ir pareigos, o norint gauti daugiau informacijos, reikia nuskaityti QR kodą. Netrūksta ir renginių, kuriuose švenčiama Rusijos karinė galia.
Tūkstančiai žiūrovų per dviejų savaičių laikotarpį susirinko į Alabino kariuomenės poligoną į pietvakarius nuo Maskvos stebėti Tarptautinių kariuomenės žaidynių – festivalio, kurio metu vyksta tankų biatlonas, kuriame tarptautinės komandos varžosi, kaip su tanku įveikti natūralias kliūtis ir tiksliai šaudyti į taikinius. (Nuo 2013 m., kai prasidėjo šios varžybos, Rusija visada užima pirmąją vietą).
„Visą laiką mačiau tankus per televizorių, norėjau juos pamatyti gyvai“, – sakė 34 metų Ilja, kuris į renginį iš Maskvos atvyko su 11 ir 4 metų vaikais.
„Manau, kad kiekvienas karas yra blogas. Nesakau, kad palaikau „specialiąją karinę operaciją“ arba kad nepalaikau“, – kalbėjo jis, pavartodamas V.Putino terminą, kuriuo jis pavadino karo veiksmus Ukrainoje.
„Bet aš pasitikiu savo šalies vadovybe, ir jei jie sako, kad tai būtina, vadinasi, taip ir yra“, – tęsė jis.
Kiti sakė, kad pamatę kariuomenės šventėje demonstruojamus ginklus, tarp jų ir Ukrainoje naudojamas raketas „Kinžal“, pasijuto „gyvenantys stiprioje šalyje“.
55 m. Andrejus Jevgenjevičius, paskutinėmis Šaltojo karo dienomis dirbęs tankistu sovietų kontroliuojamoje Vokietijoje, sakė, kad ginklų paroda jį sugrąžino į tuos laikus, kai Sovietų Sąjunga buvo stipri ir baimę kelianti pasaulio galybė.
„Kai tai matai, tiki, kad tavo šalyje viskas gerai, kad viskas yra taip, kaip turi būti, – sakė jis. – Mes užaugome pagal sovietines tradicijas ir mylime savo tėvynę. Tai kelia pasididžiavimą mūsų šalimi.“
Kalbėdamas apie sankcijas, jis sakė: „Aš nejaučiu jokio skirtumo. Manau, kad Amerika ir Vakarai kenčia kur kas labiau.“
Tai dažnas naratyvas Rusijos televizijoje. Valstybinė Kremliaus žiniasklaida kasdien rengia siužetus apie netikrumą, su kuriuo susiduria tokios šalys kaip Vokietija dėl dujų kainų ir sparčiai augančios infliacijos Europoje ir Jungtinėse Valstijose.
Kariuomenės poligonuose vaikai lakstė po tankus, tarp jų ir vieną su užrašu „Sutriuškinti fašistus“, o įvairaus amžiaus žmonės šaudė iš automatinių šautuvų. Tačiau stendai, kviečiantys lankytojus pasirašyti stojimo į kariuomenę sutartį, neskaitant verbuotojų, stovėjo tušti, o tai rodo, kad net jei nacionalizmo lygis šalyje auga, žmonės nėra pasirengę kariauti V.Putino karo.
„Šiuo metu ateina nedaug žmonių“, – sakė vienas kariuomenės verbuotojas, atsisakęs nurodyti savo pavardę.
Vakarėliai
Žmonės, kuriems neįdomūs kariuomenės žaidimai ir kurie įpratę vasarą praleisti keliaudami po Europą, turi didelį vietinių pramogų pasirinkimą.
Neseniai įvykęs festivalis Nikola-Leniveco meno parke, hipsterių rojuje, esančiame už kelių valandų kelio nuo sostinės, per keturias dienas sutraukė apie 16 tūkst. miško vakarėlių dalyvių.
Vieną vakarą žmonės, pasipuošę veido blizgučiais, kailiniais ir net medūzos kostiumu, šoko pagal nuotaikingo „reggae“ atlikėjo muziką, kuris pažadėjo, kad neišvyks iš Rusijos, kaip padarė daugelis kitų atlikėjų. Minia šėlo.
„Iš pradžių pagalvojau: oho, už 400 kilometrų vyksta karas, o mes esame muzikos festivalyje“, – kalbėjo 25 metų Ivanas, ką tik grįžęs į gimtąją Rusiją po kelerių metų, praleistų užsienyje.
Netrukus jis atsipalaidavo. „Gyvenimas tęsiasi, ypač tada, kai niekaip negalime kontroliuoti situacijos“, – sakė jis.
Raudonojoje aikštėje vykusiame festivalyje grožio salone antakių meistre dirbanti 26 metų Jekaterina sakė, kad ji ir jos vaikinas, tarnaujantis kariuomenėje, jautė, kaip muzikos grupės „pakėlė jų nuotaiką“. Tačiau ji sakė, kad „jaudinosi dėl vyrų, kurie yra abiejose fronto linijos pusėse“.
„Čia žmonės elgiasi taip, tarsi nieko nevyksta. Čia yra vienas pasaulis, o ten, – sakė ji, turėdama omenyje mūšio lauką, – visai kitas.“
Parengta pagal The New York Times inf.
