Pradžioje draugiški Rusijos kareiviai netruko sužvėrėti: nužudę civilius iškėlė puotą ir žmonos akyse išprievartavo vyrą Keršys „kraujyje skandindamas maskolius“

Karo metu daugybė ukrainiečių buvo priversti palikti savo namus, daugybė prarado artimuosius ar patys nukentėjo, išgyveno neapsakomą baimę ir dabar naktimis tebesapnuoja košmarus.

 Karas Ukrainoje. Rusijos kareivis.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
 Karas Ukrainoje. Rusijos kareivis.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
Marina baiminasi, kad jos šeimos laimė sugriuvo ir ji liks gyventi tik su dukrele Alina.<br> E.Butrimo nuotr.
Marina baiminasi, kad jos šeimos laimė sugriuvo ir ji liks gyventi tik su dukrele Alina.<br> E.Butrimo nuotr.
Rusijos kariuomenė.<br>AP/Scanpix nuotr.
Rusijos kariuomenė.<br>AP/Scanpix nuotr.
Rusijos kariuomenė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Rusijos kariuomenė.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Rusijos kariuomenė.<br>AP/Scanpix nuotr.
Rusijos kariuomenė.<br>AP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo, Ukraina

Sep 13, 2022, 10:32 PM

Dalies žmonių patirtis ne tik sukrečianti ir skausminga, bet ir labai asmeniška. Todėl jie ją pasilieka sau, bijodami likti kitų žmonių nesuprasti ar net pašiepti, atstumti, nors giliai savyje labai trokšta paguodos ir patarimo.

Į vieną simpatišką, bet labai liūdną, viskam tarsi abejingą jauną moterį su dukrele atkreipiau dėmesį prie pabėgėlių pagalbos centro Lvove. Pabandžius moterį užkalbinti ji nereagavo, neatsakė nei į pasisveikinimą, nei klausimą, iš kur atvyko.

Kadangi pro šį arčiausiai nakvynės namų esantį pagalbos centrą praeinu kasdieną, minėtą moterį po savaitės vėl čia pastebėjau. Ji ir tą kartą abejingu prigesusiu žvilgsniu laukė, kol dukrelė išsirinks vaikams dalijamus žaislus ir mokyklines priemones.

Pabandžius antrą kartą moterį užkalbinti vėl pasikartojo ankstesnė istorija – ji nereagavo į mano žodžius. Neužsimezgus pokalbiui nuėjau į šoną ir ėmiau bendrauti su kitais pabėgėliais.

Viskas greičiausiai tuo ir būtų pasibaigę, tačiau tos pačios dienos pavakarę netoli sporto aikštelės, kur nuėjau pažaisti krepšinį, prie vaikams įrengtų sūpynių vėl pamačiau tą pačią moterį. Profesinio žingeidumo skatinamas nusprendžiau dar kartą ją prakalbinti, nors mintyse spėjau, kad pokalbis neįvyks.

Priėjęs paklausiau, ar galiu atsisėsti ant to paties suoliuko, kaip ir ji. Moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo galvą ir tarsi nežymiai šyptelėjo. Drauge tylėdami žiūrėjome į ant sūpynių krykštaujančius vaikus, po kelių minučių moteris atsisuko ir pasakė: „Nepykit, kad aš nekalbėjau su jumis, nebuvo nuotaikos“.

Taip užsimezgė pokalbis, peraugęs į išsipasakojimą, tapusį vienu iš labiausiai sukrečiančių, kokius teko išgirsti iš pabėgėlių.

32 metų Marina kartu su trejais metais vyresniu vyru Sergejumi bei septynerių dukrele Alina iki karo laimingai gyveno kaimelyje netoli Charkovo. Marina dirbo auklėtoja vaikų darželyje, o Sergejus vairuotoju vienoje didelėje transporto firmoje.

Šeima gyveno kartu su vyro tėvais jų dviejų aukštų name, tačiau planavo ateityje pirkti butą Charkove ir ten išsikelti. Karas visus užklupo labai netikėtai, o jų kaimas per vieną dieną atsidūrė Rusijos karių okupuotoje teritorijoje, nes yra vos dvidešimt kilometrų nuo pasienio.

Fronto linija nuolat keitėsi ir buvo tai keli, tai keliolika kilometrų nuo kaimo į Charkovo pusę. Bombos kaimą pasiekdavo nedažnai, tačiau, gyventojų apmaudui, neretai tai buvo saviškių, ukrainiečių, bombos, kuriomis šie taikė į apylinkėje užsimaskavusį priešą.

„Rusų kariai pirmomis dienomis buvo draugiški, manė, kad mes džiaugiamės jų atvykimu, bet vėliau, kai patyrė kaimiečių šaltumą, kai Charkovo gatvėse jų tankai buvo sudeginti, o karas užsitęsė, ėmė darytis agresyvūs, pradėjo plėšti parduotuves, grobė iš gyventojų maistą, gėrimus, vertingus daiktus“, – pasakojo Marina.

Šeima apsigyveno rūsyje, iš kurio išlįsdavo tik aprimus bombardavimams. Uošvis ir vyras desperatiškai ieškojo būdų, kaip pabėgti į saugesnę vietą, tačiau Ukrainos pusėje vyko nuožmūs mūšiai, o į Rusiją šeima vykti nenorėjo.

Visi džiaugėsi prasidėjusiu Ukrainos karių kontrpuolimu ir vylėsi, kad netrukus bus išlaisvinti bei galės saugiai išsikelti į šalies gilumą. Tačiau ukrainiečių puolimas ėmė siutinti okupantus ir šie darėsi pikti, įtarinėjo, kad kažkas siunčia Kijevui žinias apie maskolių išsidėstymą.

Netrukus pasklido kalbos, kad nepatinkančius gyventojus gretimuose kaimuose okupantai ėmė šaudyti, o moteris – prievartauti.

„Tą dieną didelių mūšių nesigirdėjo, buvo gana ramu, todėl iš pat ryto išlipom iš rūsio ūkio darbams. Kai pavakare kieme pasirodė trys rusų kariai, nieko blogo nepagalvojau, maniau, kad prašys vandens ar maisto“, – tyliu balsu pasakojo Marina.

Tačiau netrukus į kiemą mašina įvažiavo dar trys rusų kariai, o kartu atvyko ir jų kaimo gyventojas Dima, kaip vėliau paaiškėjo, tapęs rusų kolaborantu. Kariai pareikalavo parodyti telefonus ir ėmė tikrinti, su kuo šie bendrauja, ką žiūri, ką rašo.

Po to vienas atvykėlis visiškai nelauktai smogė automato buože uošviui į paširdžius, o šiam nuvirtus visi ėmė jį spardyti. Į uošvienės klykiantį priekaištą ką daro, atvykėlių vadas atkirto: „Sužinojom įdomų dalyką – jūsų vyrelis 2014 metais buvo išvykęs kariauti į Donecką, reiškia jo rankos yra suteptos mūsiškių krauju ir spėjame, kad šis niekšas dabar siunčia informaciją Kijevui apie mūsų judėjimus“.

Uošvis aimanuodamas ir vos atgaudamas orą ėmė dievagotis, jog į karą vyko vien dėl pinigų stygiaus, jog yra paprastas kaimietis ir nieko neišdavinėja, tačiau išgirdę tokį pasiaiškinimą Rusijos kariai vėl ėmė jį spardyti.

Atvykėlių vadui ėmus taikyti automato vamzdį į uošvį ir reikalaujant pasakyti, kas kaime išdavinėja rusus, žmona drąsiai puolė ginti vyrą ir užstojo jį savo kūnu.

Uošvienė prisiekinėjo, jog vyras niekuo neprasikalto ir maldavo palikti jį ramybėje. Vienu metu Marina pagalvojo, kad atvykėlių vadas įsiklausė ir patikėjo uošvienės žodžiais, tačiau šis netikėtai atsuko automatą į moterį ir paleido į ją šūvių seriją, o po to kulkas nukreipė ir į uošvį.

„Visi jūs niekšai, niekuo negalime pasitikėti“, – pareiškė žudikas ir lyg niekur nieko užsirūkė, kartu abejingais veidais dūmą užtraukė ir jo bendrai.

„Aš buvau tarsi suakmenėjusi iš siaubo, mano protas nesugebėjo patikėti tuo, kas įvyko, o vyras tuo metu glaudė prie savęs ir ramino verkiančią dukrelę“, – prisimena Marina.

Moters atmintyje užsifiksavo konvulsinis uošvių gargaliavimas ir tai, kad jų rūbai staiga ėmė dažytis raudonai.

„Lavonais vėliau užsiimsit, o dabar mes norim užkąsti ir išgerti“, – pareiškė atvykėlių vadas ir nurodė Marinai ruošti vaišes. Į trobos vidų buvo nurodyta eiti ir Sergejui, tačiau šiam okupantai kažkodėl surišo rankas.

„Kai pamačiau, kad Sergejui riša rankas, pagalvojau, kad mūsų kankynė dar nesibaigė, kad galimai būsime visi nužudyti, bet stengiausi suvaldyti baimę ir raminau dukrelę, tyliai kuždėjau jai, kad seneliai nemirė, kad gydytojai juos atgaivins“, – kraupias akimirkas prisiminė Marina.

Sugužėję į trobą okupantai atsidarė šaldytuvą ir pareikalavo, kad Marina atneštų degtinės. „Nemanyk, kad mes čia atėjome valgyti, atėjome tam, kad atkeršytume rusų tautos priešui ir išdavikui bei visai jo šeimai“, – atidarydamas butelį pareiškė vadas.

„Aš vado vardą gerai įsiminiau, kiti kariai jį vadino Artiomu. Pirmą stikliuką išgėręs jisai atsisuko į mane ir pasakė: „Dukrą išvedi į kitą kambarį miegoti, o pati grįžti nuoga, per penkias minutes, – pasakoja Marina. – Kai pasakiau, jog dukrelė neužmiega taip greitai, vadas pasilenkė man prie ausies ir sukuždėjo: „Turbūt nenori, kad mergaitė matytų, kaip mus visus maloninsi“.

Persigandusiai ir nusiverkusiai Alinai mama įsakė būti tyliai ir pasistengti kuo greičiau užmigti, nes kitaip tie dėdės neleis iškviesti medikų, kad pagydytų senelius.

„Prašiau, kad jie to nedarytų vyro akyse, bet šie Sergejų pririšo prie radiatoriaus ir specialiai liepė žiūrėti, kaip mane niekina… Darė viską, ką norėjo, nes prigrasė, kad priešingu atveju nuskriaus dukrelę“, – akis prisidengusi delnais pasakojo Marina.

Tačiau tai buvo tik patyčių pradžia. Po kiek laiko Marina, dar buvusi prispausta vieno iš kareivių, išgirdo vado šūksnį: „O dabar pereiname prie svarbiausios scenos – išdaviko sūnų paversime gaidžiu“. Po šių žodžių namuose nuskambėjo pasityčiojantis rusų karių juokas.

Įsibrovėliai visų pirma keletą kartų stipriai spyrė Sergejui, po to atrišo jį leisgyvį nuo radiatoriaus ir parklupdę prie stalo krašto pririšo jo rankas ir kojas prie stalo kojų. Marina buvo jėga pasodinta ant kėdės ir verčiama žiūrėti, kaip prievartaujamas jos vyras.

„Išdaviko išpera, žiurke, jei priešinsiesi, mes tai darysime su tavo dukra“, – taip švokšdamas pagrasino pirmas prievartautojas Sergejui.

Po visko jie išėjo, atėmę vestuvinius žiedus, stalčiuje rastus Marinos ir uošvės papuošalus, išsinešdami kompiuterį, fotoaparatą ir mobiliuosius telefonus. Po kelių dienų į kaimą įžengė ukrainiečių kariai ir Marina su vyru bei dukra išvyko į Charkovą, prieš tai, aišku, palaidoję Sergejaus tėvus.

„Visi trys buvome žiauriai sukrėsti to, kas įvyko, tačiau į didžiausią neviltį puolė Sergejus. Aš jam sakiau, kad turime pamiršti, kas įvyko ir gyventi toliau, tačiau jis buvo tarsi kurčias mano žodžiams, užsidarė savyje, o po kelių dienų pranešė, kad užsirašė savanoriu į frontą ir išvyko“, – pasakojo Marina.

Prieš išvykdamas kariauti Sergejus prasitarė, kad į kaimą grįžti nebegalės, nes per kolaborantą Dimą anksčiau ar vėliau visi kaimynai sužinos, kas įvyko jų namuose. Vyras paprašė žmonos rūpintis dukrele ir pasakė, jog vyksta „kraujyje skandinti maskolius“.

„Aš suprantu, jo vyriškumas buvo paniekintas ir pažemintas, bet juk mano moteriška savigarba irgi buvo sutrypta. Abu patyrėme baisų dalyką, tačiau juk galima susikurti naują gyvenimą visai kitame Ukrainos pakraštyje ar net užsienyje, bet turime laikytis kartu“, – mąstė Marina.

Vis dėlto moteris nebėra tikra dėl bendro likimo, nes Sergejus retai su ja susisiekia, o ir domisi vien tuo, kaip sekasi dukrai. „Aš net nežinojau, kad jis fronte buvo sužeistas ir pateko į ligoninę, būčiau važiavusi aplankyti“, – apgailestavo Marina.

Moteris teigė suprantanti, kad jau nebebus taip, kaip buvo, bet vis dar viliasi, jog įmanoma jų šeimą išsaugoti. Tačiau Marina kartu baiminasi, kad tas lemtingas ir baisus karo pusdienis negrąžinamai sugriaus jos laimę.

Marina nepasisakė savo pavardės, nenurodė kontaktų, nepanoro, kad jai surasčiau gydytoją psichologą, nesusidomėjo siūlymu padėti išvykti į Lietuvą. Moteris sakė toliau ištikimai lauks savo vyro Lvove, bute, kurį laikinai jiems užleido giminaičiai, pabėgę nuo karo į Olandiją.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.