Šis 41 metų vyras atvyko padėti ukrainiečiams įveikti įsiveržėlius maskolius. Tai buvo pirma jo diena Charkove ir jis iš karto turėjo įsitraukti į kovas fronte. Steve'as dar su dviem savanoriais kariais užsieniečiais sėdėjo ant šoninių geležinkelio stoties laiptų ir laukė turinčių netrukus atvažiuoti kitų kolegų, su kuriais planavo skubėti į mūšio vietą.
Su tais trimis kariais prasilenkiau ieškodamas kokios nors veikiančios kavinės, mat irgi buvau tą rytą atvykęs į Charkovą, ir ieškojau kur galėačiau pavalgyti. Viešbutyje negavau net šiltos arbatos, mat jame, kaip ir beveik visame mieste, nebuvo elektros, vandens, neveikė internetas.
Šiuos trukdžius sukėlė išvakarėse dvi rusų paleistos raketos į Charkovo 5-ąją šiluminę elektrinę – vieną didžiausių šalyje. Šiai užsidegus elektra staiga pradingo pusėje šalies, tačiau per naktį daugumoje regionų jos tiekimas buvo atkurtas.
Charkove remontas užtruko ilgiau, mat priešas kitą dieną paleido dar penkias raketas ir sunaikino svarbias elektros pastotes, užmšė du ir sužeidė keliolika žmonių. Spėjama, kad tokiu būdu Kremliaus strategai vylėsi sukelti chaosą ir pristabdyti įspūdingą Ukrainos armijos puolimą Charkovo regione.
Bet maskoliai primiršo, kad Charkovas yra labiausiai ir ilgiausiai per septynis karo mėnesius bombarduojamas didmiestis, o čia gyventi pasiliko drąsiausi žmonės. Iš pusantro milijono gyventojų, spėjama, per karą išvyko apie pusę, tačiau likusiems laikinas elektros ir vandens dingimas yra menka bėda.
Sustojus metro ir tramvajaus eismui žmonės be panikos persėdo į autobusus, o parduotuvės ir kavinės klientus aptarnavo įjungusios kitokius šviesos šaltinius ar pasitelkdamos vien per langus sklindančią dienos šviesą.
Todėl man irgi pavyko surasti prie geležinkelio stoties veikiančią kavinę. Užsisakęs čia populiarios mišrainės su silke bei kavos, pro langą pamačiau, jog vienas iš trijų kariškių, su kuriais prasilenkiau, padeda senutei nulipti laiptais.
Nusprendęs nufotografuoti šį gražų poelgį po to ir užmezgiau pokalbį su kariais. Senutei padėjęs 25 metų Neilas iš Australijos bei minėtas anglas buvo šnekūs, tačiau škotas Edwardas nenorėjo apie save nieko pasakoti ir nuėjo ieškoti veikiančios parduotuvės.
„Aš dirbau Melburno greitosios pagalbos tarnyboje, o laisvalaikiu eidavau talkinti vienai savanorystės organizacijai. Į Kijevą savanoriauti atskridau prieš aštuonis mėnesius, dar iki Rusijos įsiveržimo“, – pasakojo Neilas.
Kilus karui australas įsiklausė į Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio raginimą padėti ir įstojo į užsieniečių karių būrį, nors prieš tai neturėjo jokio karinio patyrimo.
„Pagal Australijos įstatymus galiu būti nuteistas kalėti 8 metus už karybą kitos šalies naudai, todėl to niekam iš giminaičių ir draugų negaliu sakyti. Prisijungti prie svetimšalių legiono nusprendžiau pamatęs vietos karių ryžtą ginti tėvynę ir išgirdęs apie maskolių daromus žiaurumus. Pagalvojau: turiu medicinį išsilavinimą, fronte tikrai praversiu“, – kalbėjo vaikinas.
Neilas sakė negalintis išsiduoti, ar dalyvavo ginkluotose kovose, ar ne, bet prisipažino, jog sunkiausias akimirkas išgyveno fronte prie Zaporožės atominės elektrinės – didžiausios Europoje. Vaikinas ten net buvo susitaikęs su mintimi, kad gali tekti žūti, nes jų 300 karių būriui buvo pasakyta nesitraukti atgal ir atlaikyti keletos tūkstančių priešų puolimą.
„Okupantai puolė tankais, šaudė iš patrankų ir sraigtasparnių, o mes neturėjome jokio rimtesnio palaikymo. Gerai, kad paskutiniu momentu vadovybė persigalvojo ir davė įsakymą trauktis į užnugarį“, – su palengvėjimu atsiduso Neilas.
Vaikino manymu, Ukrainos kariuomenė prieš karą pradėjo reformuotis pagal vakarietiškus standartus, bet nespėjo. Dalis vyresnių karininkų dar yra neatsikratę sovietinės armijos mąstymo ir nevertina karių gyvybės – lengva ranka siunčia į pražūtį. Per karą Kijevui irgi kilo įtarimų, jog dalis karininkų nėra lojalūs, o dalis šiaip nebetinka vadovavimui, todėl buvo daug atstatydinimų.
Visuomenei apie tai esą nėra skelbiama, nes karo metu norima demonstruoti armijos sutelktumą ir vienybę, o dėl pralaimėjimų bei išdavysčių bus aiškinamasi vėliau.
„Aš formaliai nesu kariškis ir kovose nedalyvauju, nes, kaip Australijos pilietis, negaliu to daryti, todėl finansinės paramos iš Ukrainos irgi negaunu; čia pragyvenimui jau išleidau visas savo santaupas. Bet to nesigailiu, nes jei jau pasižadėjau padėti ukrainiečiams apginti jų tėvynę, tai liksiu fronte iki pergalės“, – sakė Neilas.
Gerokai už Neilą vyresnis Steve'as turi ir didesnę kovinę patirtį – jis anksčiau tarnavo Jungtinės Karalystės kariuomenėje ir dalyvavo mūšiuose Afganistane.
„Čia, pagal kolegų pasakojimus, mūšiai rimtesni, karių žūva žymiai daugiau“, – neslėpė nerimo Steve'as. Brito teigimu, mama jį išvadino kvailiu, kam vyksta į „svetimą“ karą, o keli draugai, su kuriais buvo kartu įsigijęs sezono abonementą į Šefildo „United“ futbolo komandos rungtynes, jį irgi labai įnirtingai atkalbinėjo nuo šios kelionės.
Brito žmona nujautė, kad sutuoktinis nori vykti į Ukrainą, nes matė, kaip šis nervinasi žiūrėdamas žinias apie įvykius Ukrainoje. Kai vyras pranešė savo galutinį apsisprendimą, mylimoji pasakė – žinojau, kad taip bus, pažįstu tave kaip nuluptą.
„Aš kitaip negalėjau pasielgti, nebeištvėriau girdėdamas apie Maskvos niekšybes. Supratau, jog jei dabar Rusija nebus sutramdyta, tai po to ji puls ir tavo kraštą Lietuvą, ir Estiją, Latviją, po to dar ir Lenkiją“, – kalbėjo Steve'as.
Karys neseniai buvo baigęs kalbėtis telefonu su žmona. Ši atsisveikindama prarado savitvardą, ėmė raudoti, nors buvo pažadėjusi prie dukrų to nedaryti.
„Mergaitėms nesakiau visos teisybės kur vykstu – jos dar per mažos, bet atsisveikindamas susigraudinau, net ištryško kelios ašaros, nes kai būsime fronte, skambinti nebegalėsiu“, – prisipažino Steve'as.
Mamai ir trims ištikimiems draugams, su kuriais daug metų sekmadieniais žaidžia futbolą, Steve'as tą rytą neskambino, o tik pasiuntė pasisveikinimo žinutes, kuriose parašė, kad grįš sveikas ir su žinia apie Ukrainos pergalę.
„Aš tikrai prisibijau vykti į frontą, tačiau galvoju taip – jei nebūtų tokių kvailų idealistų, kurie skuba padėti niekingai užpultam kraštui, tai pasaulį užvaldytų išsigimėliai Putinai. Visi čia atkeliavę esame kažkiek trenkti, bet viliamės išgyventi ir tikime Ukrainos pergale“.
Atsisveikindami Steve'as ir Neilas stipriai vyriškai apkabino, tačiau nedavė jokių savo kontaktų, nors užsirašė mano. Nežinau, ar kada nors šiuos į frontą išvykstančius vyrus dar pamatysiu ir ar sužinosiu, kaip ėjosi kare.
Tai nėra svarbu, svarbu, kad šis karas kuo greičiau baigtųsi, kad Ukraina atgautų savo žemes, o visi kariai – vietiniai bei jiems padėti atvykę didvyriški svetimšaliai – nebežūtų. Jie visi į šį pasaulį atėjo gyvenimui, o ne karui ir ankstyvai mirčiai nuo kulkų ar bombų.
