Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo invaziją į Ukrainą, jis tikėjosi atkurti Sovietų Sąjungos šlovės dienas, kai ji buvo pasiekusi savo galios piką šeštajame dešimtmetyje. Vietoj to jis sukėlė tokio masto chaosą, kokio nebuvo nuo SSRS žlugimo 1991 m.
Visuose Rusijos įtakos sferos pakraščiuose, nuo Rytų Europos iki Kaukazo ir Centrinės Azijos, buvusios kadaise didžiulės Maskvos imperijos dalys atvirai maištauja arba yra paliktos likimo valiai, o Kremlius sutelkia dėmesį į vis labiau katastrofišką karą.
Kremliui prarandant įtaką tarp savo buvusių subjektų, kyla nauji konfliktai, kuriamos sąjungos ir atsiveria senosios takoskyros.
Armėnija ir Azerbaidžanas
Antradienį Azerbaidžanas apšaudė miestus ir kaimus Armėnijos gilumoje, o tai yra rimčiausias eskalavimas Pietų Kaukaze nuo to laiko, kai prieš dvejus metus tarp šių dviejų buvusių sovietinių respublikų vyko kruvinas karas.
Maskvai tarpininkaujant sudarytos paliaubos sustabdė 2020 m. konfliktą, o Rusijos kariai buvo dislokuoti ginčijamame Kalnų Karabacho regione. Tačiau ataskaitose nurodoma, kad Kremlius ištraukė savo geriausius ir labiausiai patyrusius karius iš Kalnų Karabacho ir išsiuntė juos į Ukrainą, o pastarosiomis savaitėmis Azerbaidžano pajėgos peržengė kontaktinę liniją ir užėmė kelias strategines aukštumas, rusams nenorint arba negalint jų atremti.
Armėnija yra Rusijos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) karinio aljanso narė, o šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas trečiadienį paragino bloką atsiųsti „karinę pagalbą šalies teritoriniam vientisumui atkurti“. Tačiau kitos aljanso narės pasirodė nenorinčios įsikišti: Kazachstanas atsisakė siųsti karius, o Maskva nesiryžo įsitraukti į dar vieną konfliktą.
„Rusijos nesėkmės kare Ukrainoje reiškia, kad jos galimybės yra labiau ribotos ir kad regione susidarė galios vakuumas, – sakė Armėnijos politologas Tigranas Grigorianas po to, kai KSSO nesiuntė pagalbos. – Šiuo metu Rusija nei nori, nei gali sulaikyti Azerbaidžaną“.
Baku posovietinius ryšius su Maskva nuolat keičia glaudesniais santykiais su Turkija, kuri aprūpina Azerbaidžaną pažangia karine technika ir rengia jo karius.
Tbilisyje neįmanoma nepastebėti mėlynai geltonos Ukrainos vėliavos, kabančios ant biurų ir vyriausybinių pastatų. Ant sienų išpiešti grafičiai negražiai atsiliepia apie V.Putiną, o viename madingame bare prieš patenkant į vidų reikalaujama, kad atvykę rusai pasirašytų nepritarimo savo šalies agresijai deklaracijas.
Maždaug penktadalį Sakartvelo teritorijos yra okupavę Rusijos kariai ir jų įgaliotiniai separatistiniuose Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose. 2008 m. pralaimėjusi karą prieš Maskvą ir jos nepripažintas satelitines valstybes, Sakartvelas jau seniai pasitraukė iš Rusijos politinės orbitos, tačiau ši šalis vis dar yra trečia jos pagrindinių prekybos partnerių sąraše.
Nors vyriausybė garsiai protestavo prieš invaziją į Ukrainą, ji neįvedė ekonominių sankcijų Rusijai, tačiau tai nereiškia, kad nėra jokio spaudimo daryti daugiau. Daugiau nei 60 proc. sakartvelų, apklaustų praėjus kelioms savaitėms po karo pradžios, teigė, kad valdantieji politikai neužima pakankamai griežtos pozicijos.
Retorika darosi vis aštresnė. Šios savaitės pradžioje valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ pirmininkas Iraklijus Kobachidzė pareiškė, kad valstybė turėtų „leisti žmonėms pasakyti, ar jie nori atidaryti antrąjį Sakartvelo frontą prieš Rusiją“, užpuldama Abchaziją ir Pietų Osetiją. Vėliau I.Kobachidze teigė, kad jis tik juokavo.
Kazachstanas
Sausio mėn. Kazachstane apsilankė Rusijos kariai, dalyvaujantys BSO „taikos palaikymo“ misijoje, kurios užduotis – numalšinti masinius protestus, grasinusius nuversti vyriausybę. Tačiau tai nereiškia, kad Kremlius įgijo patikimą sąjungininką.
Birželio mėnesį Sankt Peterburgo ekonomikos forume pasirodęs scenoje kartu su Kazachstano prezidentu Kasimu-Jomartu Tokajevu, V.Putinas sulaukė netikėto atkirčio po to, kai paskelbė, kad karas Ukrainoje buvo būtinas siekiant apsaugoti dvi Maskvos remiamas marionetines administracijas Donbase. Kazachstanas, atsakė K.J.Tokajevas, nepripažįsta „kvazivalstybinių teritorijų, kuriomis, mūsų nuomone, yra Luhanskas ir Doneckas“.
Praėjus vos kelioms savaitėms, Kazachstano prezidentas Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charles'ui Micheliui pareiškė, kad jo šalis yra susirūpinusi „dėl karo keliamos rizikos pasauliniam energetiniam saugumui“, ir pasiūlė „panaudoti savo angliavandenilių potencialą padėčiai pasaulio ir Europos rinkose stabilizuoti“.
Po dviejų dienų Maskva atkeršijo ir uždarė Novorosijsko naftos terminalą, taip užkirsdama kelią Kazachstanui eksportuoti dideles naftos ir dujų atsargas per Kaspijos jūrą. Dėl skubios grėsmės objektui buvo kaltinamos Antrojo pasaulinio karo laikų jūrinės minos, tačiau analitikai įtaria, kad šis incidentas įvyko neatsitiktinai.
Kazachstanas oficialiai laikosi Vakarų sankcijų Rusijai, o santykiai, atrodo, tik blogėja.
Rugpjūčio pradžioje buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas socialinėje žiniasklaidoje paskelbė, kad „Kazachstanas yra dirbtinė valstybė“, ir teigė, kad jos „laukines žemes“ iš pradžių kolonizavo rusai – tai yra tiesioginis Kremliaus retorikos apie Ukrainą atgarsis. Vėliau įrašas buvo ištrintas, o D.Medvedevas, kuris taip pat eina Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas ir yra paskelbęs nemažai vis nacionalistiškesnių ir agresyvesnių komentarų apie karą ir Vakarus, pareiškė, kad į jo paskyrą buvo įsilaužta.
Moldova
Mažiau nei 3 mln. gyventojų turinčioje Moldovoje nepavyko atsikratyti Maskvos įtakos; jos rytinis Padniestrės regionas tapo separatistine respublika, kurią palaiko 1 500 Rusijos karių.
Tačiau Moldovos prezidentė Maia Sandu nori, kad jie pasitrauktų, ir tvirtai remia Ukrainą.
„Neteisingas Rusijos karas prieš Ukrainą aiškiai parodo, kokia yra laisvės kaina“, – sakė M.Sandu.
Birželio mėn. tiek Moldovai, tiek Ukrainai buvo suteiktas kandidatės į ES statusas, o Briuselis padeda šaliai atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos energijos.
„Yra vienas žmogus, kuris nusipelno visų medalių už tai, kad Moldova žengė Europos integracijos keliu, – šių metų pradžioje sakė ekonomistas ir buvęs parlamento narys Veaceslavas Ionita, – ir tai yra Vladimiras Putinas“.
Tadžikistanas ir Kirgizija
Trečiadienį abiejų šalių pasieniečiai apsikeitė ugnimi per susirėmimus, per kuriuos, kaip pranešama, žuvo du žmonės.
Dėl pranešimų apie artileriją, šarvuočius ir kitus sunkiuosius ginklus dabar abiejose pusėse evakuojami kaimai.
Ilga ir vingiuota siena, kuria jos dalijasi, yra prastai demarkuota, ir abi šalys kaltina viena kitą, kad jos sukėlė susišaudymą. SSRS laikais siena buvo nesvarbi, tačiau pastaraisiais metais Tadžikistanas ir Kirgizija ne kartą buvo priartėję prie karo slenksčio.
Rusijos užsienio reikalų ministerija „išreiškė pasirengimą padėti šalims pasiekti ilgalaikį, abiem pusėms priimtiną sienos klausimų sprendimą“ ir pasiūlė pasidalyti savo „turtinga sienos demarkavimo patirtimi“.
Tačiau Rusijos karinė galia regione mažėja. Rusija išvedė 1 500 karių iš bazių Tadžikistane. Taip pat pranešama, kad Kirgizijoje dislokuoti Rusijos kariai buvo perkelti rotacijos būdu.
Imperijos kyla ir žlunga
Šią savaitę Uzbekistane vykęs Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos aukščiausiojo lygio susitikimas parodė galios kaitos mastą.
V.Putinas Samarkande susitiko su Kinijos Prezidentu Xi Jinpingu ir vėliau pripažino, kad jo Kinijos kolega turi „klausimų“ ir „rūpesčių“ dėl karo Ukrainoje.
Kinijos prezidentas paskelbė kruopščiai suformuluotą pareiškimą: „Kinija yra pasirengusi bendradarbiauti su Rusija, kad pademonstruotų didžiųjų galių atsakomybę ir lyderystę, įneštų stabilumo ir pozityvios energijos chaoso kupiname pasaulyje.“
Tai toli gražu nepanašu į „neribotą“ partnerystę, apie kurią pora paskelbė prieš pat Rusijos invaziją į Ukrainą.
Xi Jinpingas taip pat pareiškė, kad Kinija „ryžtingai rems Kazachstaną ginant jo nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą“.
Akivaizdu, kad regione atsirado naujas galios žaidėjas.
Parengta pagal „POLITICO“ inf.
