„Tai vyksta, – drebančiu balsu kalbėjo A.Nikulinos kolegė. – Mūsų berniukai atvyksta.“
Ukrainos kariuomenė staiga pradėjo triuškinamą puolimą netoli Verbivkos, nedidelio 3 000 gyventojų turinčio miestelio, kurį nuo kovo 7 d. okupavo Rusijos pajėgos. Ukrainos pajėgos ją išvadavo per kelias dienas.
A.Nikulina buvo apsistojusi netoliese esančiame ukrainiečių kontroliuojamame mieste, dirbo mokyklos direktore ir organizavo nuotolines pamokas savo mokiniams.
Verbivkos mokytojų pokalbis socialiniame tinkle „Viber“ virte virė. Žinia greitai pasklido – ir mokytojai, ir mokiniai turėjo didelių lūkesčių. Vos po kelių valandų A.Nikulina sulaukė dar vieno skambučio: „Sveiki, mes iš Ukrainos!“.
Verbivkos gyventojai spėjo užmegzti ryšį ir pranešti mokyklos direktorei, kad jie vėl laisvi. Verbivka tapo pirmuoju miestu, išvaduotu per žaibišką Ukrainos kontrpuolimą, kuris lėmė įspūdingą Rusijos pralaimėjimą Charkovo srityje.
Po Verbivkos ukrainiečių kariai nuskubėjo atsiimti Balaklijos miesto ir toliau judėjo link Oskilo upės.
Žmonės džiaugėsi, tačiau neilgam.
Kitą dieną du rusų artilerijos sviediniai nukrito Verbivkoje ir sunaikino mokyklą, kurioje dirbo A.Nikulina. Vietos bendruomenės pasididžiavimas akimirksniu virto sutrupintų sienų krūva. Keliolika mokytojų ir apie 300 mokinių buvo sugniuždyti.
Vis dėlto, tai buvo paskutinis Rusijos kariškių atsisveikinimas su miestu, kurį jie prarado per kelias valandas.
Maišai ant galvų
Mokykla, kuroje dirbo A.Nikulina, buvo viena geriausių Charkovo srities švietimo įstaigų. Prieš pralaimėjimą rusai naudojo pastatą kaip savo būstinę.
„Mes jį atstatysime“, – vis kartojo mokyklos direktorė, tačiau pastatas buvo visiškai nušluotas nuo žemės.
Praėjus kelioms dienoms po to, kai į miestą įžengė ukrainiečių kariai, Verbivka vis dar nebuvo prijungta prie vietinio elektros tinklo, kuris nutrūko per gyvenvietėje vykusius mūšius.
Vis dėlto, nutrūkus elektros energijos tiekimui, vietiniai gyventojai rinkdavosi prie Ižačoko („ežiuko“) maisto prekių parduotuvės, esančios visai šalia sugriautos mokyklos.
Rusijos pajėgos pasiekė Verbivką per dvi savaites po plataus masto invazijos. Vietiniams gyventojams diena, kai grįžo Ukrainos kariuomenė, buvo ilgai laukto palengvėjimo akimirka.
Daugelis vietinių moterų susigraudina, kai pasakoja apie tai, kas vyko pastaruosius septynis mėnesius. Miestas visą šį laiką patyrė baimę, pažeminimą, smurtą ir plėšikavimą Rusijos okupacijos sąlygomis.
Verbivkos istorija yra panaši į tas, kurios buvo būdingos ir kitiems Rusijos okupuotams Ukrainos miestams. Iki rugsėjo 6 d. miestelį buvo užėmę Rusijos 11-ojo armijos korpuso, specialiosios policijos ir kovinių pajėgų daliniai, kurie vėliau patyrė didelių nuostolių dėl staigaus ukrainiečių smūgio.
Pasak gyventojų, kuo arčiau fronto linijos, tuo negailestingesnis buvo rusų plėšikavimas.
„Iš daugelio namų jie paėmė viską, ką tik galėjo, – sako 59 metų vietinė pieno perdirbimo įmonės darbuotoja Tetjana Sinovoz. – Pamatę gražų namų ūkį, jie kartais išvarydavo šeimininkus lauk, tiesiog šiaip, tegul turi tik pasus.“
Verbivkos gyventojams tai buvo baimės metas.
„Baisiausia, kad žinai, jog tau gali nutikti bet kas, – teigė moteris. – Jie gali ateiti pas bet ką dėl bet kokios priežasties ir padaryti tau ką nori. Ir nebuvo visiškai nieko, kas galėtų juos sustabdyti.“
Pieno perdirbimo įmonės darbuotoja nurodė, kad labiausiai jaudinosi dėl jaunesnių savo giminaičių.
„Aš esu sena, jie neturėjo jokių problemų su manimi. Bet labai nerimavau dėl savo dukterėčios. Jai 17 metų ir ji buvo čia, šioje netvarkoje“, – sakė T.Sinovoz. – Mums pavyko ją iš čia slapta išvežti“.
Kaip ir beveik visose srityse, buvo kolaborantų. Daugiausia tai buvo vietiniai gyventojai, siekę valdžios ir galimybės „įkišti rankas“ į vietines įmones arba prisijungti prie Rusijos lėšų grobstymo. Po Ukrainos kontrpuolimo, jie visi skubiai pabėgo iš miesto kartu su rusų kariuomene, nekenčiami ir niekinami buvusių miestelėnų.
„Tegul dievas man atleidžia už tai, bet jei bus tyrimas, aš įvardysiu pavardes, – nurodė T.Sinovoz. – Jie padėjo rusams apiplėšti kaimynus, norėjo pinigų ir valdžios. Visi miestelyje žino, kas tai padarė, o netrukus sužinos visa Ukraina“.
Kolaborantai padarė daug žalos, pranešdami apie ukrainiečių karo veteranus ir jų šeimas. Rusų pajėgos taip pat persekiodavo jaunus, stiprius vyrus, įtariamus dėl polinkio į ginkluotą pasipriešinimą, o savadarbiuose rusų kalėjimuose sulaikyti asmenys buvo mušami ir tardomi. Kai kurie iš sulaikytųjų buvo paleisti, bet kiti – ne.
Tokiu būdu, pasak Verbivkos gyventojų, kovo mėnesį rusai sulaikė vietos gyventoją Olehą Skomoroką. Iki šios dienos niekas nežino, ar vyras dar gyvas.
„Jie suimdavo žmones tiesiog iš gatvių, – sakė pagyvenęs vietos gyventojas Volodymyras Vynnykas. – Čiaudi ne taip, kaip reikia, arba pasakai ką nors ne taip – tau ant galvos užmauna maišą, ir tave nuveža į namą, kurį naudoja kaip kalėjimą. Jūs žinote, ką jie darė su žmonėmis tuose kalėjimuose.“
„Aš asmeniškai mačiau, kaip rusai į mokyklą nuvedė du vyrus su maišais ant galvų. Neturime jokio supratimo, kas tie vyrai buvo ir ar jie kada nors išėjo iš pastato gyvi“, – teigė jis.
Viešpaties malda
Miestelyje sklido niūrūs gandai apie kaimyninėje Balaklijoje sulaikytus ar net nužudytus jaunuolius. Rugsėjo 8 d. į miestą įžengę Ukrainos kariai rado tuos gandus pagrindžiančių įrodymų.
Vietos policijos nuovada buvo paversta kalėjimu, kuriame buvo laikomi ir tardomi vietiniai civiliai gyventojai, vyrai ir moterys. Pasak vietos gyventojo Artiomo Larčenkos, kuris neva nelaisvėje praleido 49 dienas, rusai kankino belaisvius elektrošoku, priversdami juos rėkti taip, kad girdėtų kiti.
Belaisviai – tie, kuriuos rusai įtarė esant buvusiais kariais, aktyvistais ar Ukrainos kariuomenei padedančiais – ant kameros sienos užrašė maldą („Tėve mūsų, kuris esi danguje...“).
Rusai kalėjimą paliko atsitraukdami po ukrainiečių smūgių. Anot Ukrainos policijos, apie 40 belaisvių turėjo patys išsilaisvinti iš kamerų.
Verbivkos mokykla ir Balaklijos kankinimų kamera buvo atskleistos kaip didžiausi rusų okupacijos randai. Daugelis gyventojų sako besidžiaugiantys, kad blogiausia pagaliau baigėsi. Daugelis jų sako tikintys, kad rusai niekada nebegrįš.
„Mes nusiteikę optimistiškai, – teigė mokyklos direktorės pavaduotoja Olena Lysenko. – Dirbsime atstatydami, kiek tik galėsime. Labai, labai norime, kad mūsų mokykla būtų atkurta ir kad mūsų vaikai galėtų mokytis“.
Parengta pagal „The Kyiv Independent“ inf.
