Namas išliko nesudegęs ir nesugriuvęs tik atsitiktinumo dėka, nes viena į jį skridusi bomba atsitrenkė į storą ir seną abrikosų medį, o kita į mūrinį stulpą, kurį perlaužė pusiau.
„Širdis plyšta iš gailesčio ir apmaudo, jog aš, taip mylinti gyvūnus, leidau iš bado nudvėsti mylimam šuniui Herdai, bet per bombardavimus negalėjau iki jo ateiti, nes kai kartą bandžiau, vos nežuvau“, – pasakojo moteris.
Ji kartu su keliolika kitų žmonių slėpėsi vieno iš turtingesnių kaimynų rūsyje, kuris, statytas iš betoninių blokų, buvo saugiausias visoje gatvėje. Iš bado nudvėsė ir keliolika jos vištų, o liko tik trys, kurios lesė kritusių vištų lavonus.
Antras šuo, kurį Z.Mikotinai buvo patikėjusi anūkė, sugebėjo nusitraukti nuo grandinės ir nežinia kur dingo. Moteris viliasi, kad gyvūnas atsiras, nes kitų kaimynų katės, šunys ir net karvės, ožkos, kiaulės, kurios per bombardavimus buvo paleistos, į laisvę vėliau grįžo pas šeimininkus.
Vienas vyriškis, pabėgęs su šeima į užsienį ir sužinojęs, kad jo kiaulės ir avys bei žąsys grįžo į sodybą, leido kaimynams, globojantiems jo gyvulius, papjauti vieną kiaulę ir išsidalinti mėsą.
„Šunys per okupaciją buvo tiek alkani, jog gatvėje graužė rusų karių lavonus ir ėmė puldinėti žmones, perkando kojas kelioms moterims, todėl kaimą išlaisvinę mūsų kariai pačius agresyviausius nušovė, o palaidus veislinius atidavė į prieglaudą“, – sakė Z.Mikotina, patarusi man laikytis atokiau nuo didelių palaidų šunų.
Charkovo regione per tris savaites vykusį puolimą išlaisvino per 450 gyvenviečių.
30 kilometrų nuo Charkovo nutolusiai ir 2000 gyventojų turinčiai Vilhivkai pasisekė – miestelis okupacijos žiaurumus patyrė vos vieną mėnesį, nes jau kovo 27 d. buvo išlaisvintas. Tačiau ten vyko labai aršios kautynės ir sugriovimai čia yra vieni didžiausių regione.
„Nejaukiai simboliška, jog per mūšius namai labiausiai nukentėjo Taikos, Jaunimo ir Ukrainos gatvėse, o pastarojoje beveik neliko nesugriautų pastatų“, – pasakė gatvėje sutikta vidurinės mokyklos direktorė Svetlana Serikova. Vilhivkų mokykla kitąmet turėjo minėti pastatymo 50-metį, todėl karo išvakarėse buvo kapitaliai suremontuota ir perdažyta, tačiau per okupaciją sudegė.
Direktorė aprodė tai, kas liko iš mokyklos po vykusių mūšių. Paaiškėjo, jog pastate buvo įsitvirtinę okupantai, kurie antrame aukšte miegodavo, o pirmo aukšto dešiniame sparne buvo įrengę šaudmenų sandėlį. Į jį atlėkus ukrainiečių raketai dalis pastato sugriuvo, o visa mokykla sudegė.
Atvykę statybos inspektoriai nusprendė, kad ji netinka atstatymui, ir teks planuoti naują. Mano apsilankymo Vilhivkoje metu čia irgi buvo atvykusios kelios inspektorių grupės iš Charkovo.
Vieni inspektoriai surašinėjo gyventojų patirtus nuostolius, o kiti kartu su inžinieriais darė susprogdinto tilto matavimus ir planavo jo atstatymo darbus. Tiltą Vilhivkoje susprogdino patys ukrainiečių kariai, taip siekę sustabdyti okupantų puolimą.
Inspektoriams savo susprogdintą namą aprodė ir trisdešimtmetė Tatjana Griško, paaiškinusi, jog jai su vyru ir dukrele iš kaimo pabėgus į jų namą atsikraustė okupantai, kurie į kiemą atsitempė patranką ir šaudė į ukrainiečių pozicijas.
Atlėkusi ukrainiečių raketa namo pakraštyje paliko 8 metrų gylio duobę. Per sprogimą priešai žuvo, tačiau iš pastato liko griuvėsiai.
„Tą namą su vyru patys pasistatėme vos prieš penkerius metus, viskas čia buvo nauja, todėl pastato labai gaila. Viską teks kurtis iš naujo, o nebus lengva, nes valdžia vargu ar sugebės visiems nukentėjusiems suteikti skubią ir reikiamą paramą“, – abejojo moteris.
Dėl skubios pagalbos abejones ją aplankiusiems inspektoriams išsakė ir Viktorija Jaščenko. Moterį kovo 10 d. kartu su dukra ir mama pas gimines į saugesnį kaimą išgabeno brolis, o po dvejų savaičių jų namą sugriovė ukrainiečių karių raketa. Čia jie šovė todėl, kad į namą irgi buvo įsikraustę okupantai, kurie iš minosvaidžio kieme šaudė į Charkovą.
V.Jaščenko okupaciją prisimena su siaubu, nes pradingus šildymui ir elektrai namuose pasidarė taip šalta, jog moteris išsigando, kad penkiolikametei dukrai Angelinai, sergančiai lengva autizmo forma, gali tekti amputuoti kojas. Mergaitei nuo šalčio ėmė tinti ir mėlynuoti kojos, tačiau nuo nelaimės šią šeimą išgelbėjo kaimynai, pakvietę miegoti jų rūsyje, kuriame buvo pasistatę malkomis kūrenamą krosnį.
Į minėtą kaimynų namą vėliau irgi pataikė raketa, tačiau tada jame niekas nebegyveno, nes beveik visi miestelio žmonės buvo pabėgę.
„Aš irgi paskambinau broliui, kad atvyktų mus išvežti, nes mamai iš streso ėmė šokinėti spaudimas, blogai su širdimi pasidarė“, – pasakojo V.Jaščenko.
Ji vos nežuvo pirmą karo dieną, kai, einant pagrindine gatve į parduotuvę, staiga į miestelį įsiveržė okupantai, o keliu ėmė važiuoti ilga tankų kolona. Moteris vos suspėjo nušokti į griovį, nes vienas tankas būtų ją pervažiavęs.
V.Jaščenko atkreipė dėmesį, jog Rusijos kareiviai buvo labai jauni, o dauguma ne europietiškos išvaizdos.
„Jei galite, parašykit, kad kokia nors Lietuvos įmonė ar verslininkas pagelbėtų, nes namas per bombardavimą sudegė, o mudvi su sergančia dukra būsim priverstos glaustis vasarinėje lauko virtuvėje, kurios visi langai išmušti ir ji vėjo perpučiama, net be krosnies, o lėšų remontui neturiu jokių, nes darbo čia nebėra“, – maldavo moteris.
„Ukrainiečių kariai neturėjo kitos išeities, privalėjo šaudyti į savo piliečių namus, nes okupantai juose slėpėsi, ir iš kiemų leido raketas į mūsiškius“, – pasakė 76 metų Vasilijus Vandenka.
Šis vyriškis buvo vienas vos iš keliolikos Vilhivkos žmonių, kurie nepabėgo per okupaciją iš šios gyvenvietės ir sulaukė išvadavimo.
„Mane vaikai norėjo išsivežti į Lenkiją ar Vokietiją, bet pasakiau – esu ligotas ir silpnas, jei bus lemta, tai mirsiu čia, o kaimyno paprašiau, kad žuvus mane palaidotų kieme po obelim“, – kalbėjo V.Vandenka.
Vyras dėl skaudančių kojų neįstengė leistis slėptis į rūsį, tad per bombardavimus guldavosi į lovą, o sprogimams trumpam aprimus eidavo į gatvę apsižvalgyti. V.Vandenka matė, kaip išbadėję šunys gatvėje draskė gulinčius okupantų karių lavonus ir regėjo, kaip iš slėptuvės gretimame name į ligoninę buvo išvežti du vyriškiai.
Jie bei dar du žmonės buvo iš rūsio pakilę parūkyti, kai į kiemą atskrido iš lėktuvo paleista raketa. Skeveldra vienam vyriškiui pataikė į pėdą, o kitam - į lyties organą. Šis 60-metis gretimo kaimo gyventojas po paros ligoninėje mirė, o jo draugui buvo amputuota pėda. Iš viso per okupaciją žuvo keliolika kaimo gyventojų, o per čia vykusius mūšius krito ir keliolika ukrainiečių bei daugiau kaip 60 okupantų karių.
„Žuvo ir viena mūsų septintokė, Rita iš gretimo Stepankų kaimelio“ – liūdnai prasitarė mokyklos direktorė S.Serikova. Pedagogė papasakojo, jog mergaitė kartu su tėvais mašina siekė išvykti iš kaimo į saugesnę vietą, tačiau jiems važiuojant atskridusi bombos skeveldra perkirto paauglės galvą ir ši mirė vietoje.
Direktorė apgailesgavo, jog okupantų talkininku buvo tapęs vienas jos auklėtinis, kuris agresoriams nurodė slaptus pravažiavimus po to, kai buvo susprogdinti tiltai.
„Tas poelgis visus mus šokiravo, nes šis vyras prieš aštuonerius metus kovojo savanoriu Donecke su Rusijos kurstomais separatistais, o dabar perėjo į priešų pusę. Nesuvokiama išdavystė“, – sakė S.Serikova.
Kolaborantui visgi nepavyko pasprukti kartu su rusų kariais, jis yra suimtas ir bus teisiamas.
Išvykstant iš Vilhivkos pagalvojau, kad tai buvo labai nejauki kelionė, mat čia kas pusvalandį aidėjo sprogimų aidai. Vietiniai sakė, kad nebijočiau, nes tai vykstančių mūšių prie Rusijos sienos atgarsiai, bet man vis vien buvo labai neramu.
Eidamas į autobuso stotelę prasilenkiau su taikos fakelą laikančio sovietinio kario išvaduotojo skulptūra. Žiūrėdamas į nuo postamento per sprogimus atšokinėjusias granito plokštes, palinkėjau subyrėti visai blogio imperijai Kremliuje, sukėlusiai tiek kančių Ukrainoje.
