Karo pradžioje Baltarusija tapo agresijos prieš Ukrainą bendrininke – suteikė savo teritoriją Rusijos kariams judėti Kijevo link, taip pat pasirūpino bent septynių raketų paleidimo aikštelėmis septyniems šimtams raketų. Tuo pat metu A. Lukašenka teigė darantis viską, ką gali, kad sustabdytų kraujo praliejimą.
Tačiau praėjusią savaitę jis patvirtino, kad yra susijęs su agresija: „Kalbant apie mūsų dalyvavimą specialioje karinėje operacijoje – mes ten dalyvaujame, mes to neslepiame. Tačiau mes nieko nežudome, niekur nesiunčiame savo kariuomenės. Taip, mes gydome žmonės jei to reikia. Taip, mes juos taip pat maitiname“, – sakė jis spalio 4 d.
Ar galima tikėtis, kad situacija dar labiau paaštrės ir šalis dar labiau įsitrauks į karą? Apie tai svarstė iš Baltarusijos kilęs vokiečių istorikas Aleksandras Fridmanas.
– Ar Baltarusija užpuolė Ukrainą?
– Tiksliau būtų sakyti, kad Lukašenka suteikė teritoriją išpuoliui. Tačiau kalbama ne tik apie tai, kad jie vykdė judėjimą iš Baltarusijos teritorijos. Tai ne tik grobio ir karo nusikaltėlių įvežimas ir išvežimas iš Baltarusijos.
– Ar gali Baltarusija imtis aktyvesnio vaidmens?
– Įmanoma viskas – nuo aktyvaus Baltarusijos kariuomenės dalyvavimo iki Rusijos kariuomenės įžengimo į Baltarusijos teritoriją.
JAV mano, kad branduolinių ginklų įvedimas į Baltarusijos teritoriją ir okupuotą Ukrainos teritoriją yra vienas iš galimų Rusijos eskalacijos žingsnių. Šis variantas Lukašenkai nėra pats blogiausias: jis suteikia papildomų garantijų, kad režimas išliks. Neigiama yra tai, kad Baltarusija konflikte pereitų į kitą lygmenį. Jei Lukašenka veda kokias nors užkulisines derybas, jos baigsis.
Baltijos šalyse vyrauja nuomonė, kad A.Lukašenka jau seniai nieko pats nesprendžia, o Baltarusija yra okupuota teritorija. Manau, kad tai vis dėlto yra perdėta, tačiau tikrai abejotina, ar jis pajėgus pasipriešinti Rusijai su savo jėgos struktūromis.
Taip pat nenaudinga kviesti Rusijos kariuomenę, kurią vėliau būtų sunku išvesti. Lietuviai šį pavyzdį supranta ypač gerai: sovietų okupacija prasidėjo nuo Raudonosios armijos kontingento įvedimo į dar nepriklausomą Lietuvą. Taip pat Rusijos kariai Baltarusijoje bet kada gali būti aktyvuoti nuversti Lukašenkos režimą.
– Dabar rusų karo prievolininkai išvyksta iš šalies, taip pat ir per Baltarusijos teritoriją. Baltarusijos valdžios institucijos skelbia, kad juos sugaus. O neseniai Ukrainos žvalgyba pranešė, kad 20 tūkstančių mobilizuotų rusų bus dislokuoti Baltarusijoje – ar tai įmanoma?
– Beje, Lietuvoje viskas prasidėjo nuo lygiai 20 tūkst.Raudonosios armijos karių. Tai visiškai įmanoma, ir būtent tai Lukašenka galiausiai gali padaryti. Nors Maskva tikisi, kad jis imsis kitų žingsnių, kurie gali dar labiau destabilizuoti padėtį regione. Tai baltarusių mobilizacija, Rusijos kariuomenės dislokavimas, branduoliniai ginklai ir okupuotų Ukrainos regionų pripažinimas Rusijos dalimi.
Praėjusią savaitę Lukašenka bandė įgyvendinti du dalykus.
Pirmasis – parodyti baltarusiams, Ukrainai ir Vakarams, kad jis nenori aktyviai dalyvauti. Jis nenori to, kas buvo įsiveržimo pradžioje, – ir tokiais žodžiais sukuria pagrindą vėlesniems pasiteisinimams, kad buvo priverstas. Jis taip pat bando nuraminti Baltarusijos žmones, kad jie nebus mobilizuoti.
Antrasis – jo retorika apie tai, kad jis dalyvauja specialiojoje operacijoje ir remia Rusiją. Jis sąmoningai naudojamas siekiant atitraukti dėmesį nuo pagrindinio šių dienų klausimo – ar jis pripažįsta „referendumų“ okupuotose teritorijose (Chersono, Zaporožės, Luhansko ir Donecko srityse) rezultatus.
Buvo dar vienas svarbus dalykas, į kurį niekas nekreipė dėmesio. Lukašenka sakė, kad dėl visko kalti amerikiečiai, tačiau jų tikslas – pirmiausia susidoroti su Rusija ir ES, o tik paskui su rimtesniu priešu – Kinija. Taigi jis flirtuoja su Kinija ir ieško naujo globėjo, iš kurio galėtų gauti paramą.
– Ar Lukašenka tampa teigiamu herojumi?
– Tiesiog šiuo metu jo asmeninis interesas - kuo mažiau įsitraukti į karą - sutampa su Baltarusijos gyventojų, kuriems rūpi neįsivelti į karo malūno akmenis, interesais. Karas pjauna šaką ant kurio sėdi jo režimas, o siųsti baltarusius į karą jam nenaudinga.
– Ar tai gali būti susiję su 2020 m. protestais?
– Žinoma. 2020 m. jia traumavo. Lukašenka puikiai žino, kiek žmonių išėjo į gatves, ir jis nepasitiki gyventojais.
Pati visuomenė yra baimės būsenoje. Tai tyli pelkė, kuri gali užvirti, jei atsidursite netinkamoje vietoje. Jie skirstomi į tuos, kurie simpatizuoja Rusijai, Ukrainai, ir tuos, kurie yra abejingi, tačiau didžioji dalis jų šį karą laiko svetimu.
Jei bus įteikti šaukimai į teismą arba bus gabenami "kroviniai-200" (žuvę kariai - Red.), tai destabilizuos režimą. Tačiau Lukašenka gali neturėti kito pasirinkimo, jei jį spaus Rusija arba jei bus smūgis iš Ukrainos pusės (ukrainiečių ar rusų inscenizuotas).
Jei Lukašenka atsiųs karius, baltarusiai taps brolžudiško karo dalimi. Baltarusiai, kovojantys Ukrainos ginkluotų pajėgų sudėtyje, taip pat gali būti siunčiami kovoti su Baltarusijos kariuomene.
– Ar yra optimistinis variantas?
– Taip, tas, kuris vasario ir kovo mėnesiais buvo laikomas nerealiu ir šiandien nėra labai tikėtinas – pučas Maskvoje Ukrainos pergalės ir V. Putino nušalinimo nuo valdžios fone. Tai nereiškia, kad į Rusiją ateis laisvė ir demokratija. Tačiau V.Putino pasitraukimas panaikins branduolinio karo grėsmę.
