Kijevo centre esantis Taraso Ševčenkos parkas – tai ramus viešasis sodas, kuriame medžiai auksu nudažo mėlyną rudenišką miesto dangų.
Parke stovi T.Ševčenkos, Ukrainos nacionalinio poeto, kurį XIX a. rusai persekiojo už rašymą ukrainiečių kalba, statula.
Tačiau pirmadienį šis ramybės jausmas buvo sudrumstas, kai į miesto centrą pataikė kelios raketos. Karas sugrįžo į miestą, kuris kelis mėnesius buvo daugiausia taikus, nors ir neramus.
Apie 8 val. 15 min. vietos ir Lietuvos laiku, piko metu, buvo smogta pagrindinei kelio sankryžai šalia parko, netoli T. Ševčenkos nacionalinio universiteto mokslinės bibliotekos. Raketos sprogimas sudaužė tris automobilius, žuvo keli keleiviai. Iš karto po įvykio darytuose vaizduose matėsi degantys automobiliai ir sužeistuosius gydantys pirmosios pagalbos medikai.
Kita raketa pataikė į paties Ševčenkos parko vaikų žaidimų aikštelę, išvartė grindinio trinkeles, išlenkė žaidimų įrangą ir nulaužė netoliese augantį medį. Kitos raketos nukrito netoli pagrindinės geležinkelio stoties, prie Troieščinos elektrinės kairiajame Dniepro krante ir prie pėsčiųjų tilto per upę.
Rašytoja Viktorija Amelina, kuri nuo 2022 m. Rusijos invazijos pradžios taip pat yra karo nusikaltimų tyrėja, raketų smūgio metu buvo miesto centre, ką tik atvykusi traukiniu Lvovas-Kijevas.
Laukdama taksi, ji išgirdo mažiausiai dviejų sprogimų garsą. Važiuodama namo, ji pamatė „juodus debesis ir nuolaužas“ netoli neoficialiai vadinamo Kijevo mero vardu pavadinto Kličko tilto. Stiklinis pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas per Dnieprą, atidarytas 2019 m., dažnai būna pilnas žmonių.
„Tai nėra strateginis tikslas, – patikino ji. – Jei jie pataikys į šį tiltą, tai bus keistas kerštas už Krymo tiltą – tai tiltas, kuriuo vaikšto turistai.“
Toliau jos maršrutas vedė pro kelio sankryžą Ševčenkos parke, į kurį buvo smogta keliomis minutėmis anksčiau.
„Atrodė, kad jie bandė pataikyti arba į universitetą, arba į Taraso Ševčenkos statulą, – sakė ji. – Deja, jie atsitrenkė į automobilius: aš mačiau gaisrus ir degančius automobilius.“
Tada ji perėjo į kitą parko pusę, kad galėtų nufilmuoti įvykio vietą.
„Pamačiau didelę skylę ir liepsnas viduje, prie pat vaikų žaidimų aikštelės“, – sakė ji.
„Tai yra pats mūsų sostinės centras ir tai yra parkas, kurį aš myliu, – pridūrė ji. – Dėl jo persikėliau į Kijevą – jis toks gyvybingas.“
Žaidimų aikštelė yra greta Chanenkos muziejaus, kuriame yra Boucherio, Rubenso ir Bellinio paveikslų, senovės Irano ir Kinijos artefaktų.Tačiau ji taip pat yra visiškai šalia vaikų ligoninės.
Dmytro Olyzko ir jo aštuonmetė dukra Kamila lankėsi vaikų klinikinėje ligoninėje Nr. 6, kai smogė raketos.
„Ten esantys tėvai man pasakojo, kad visi ligoninės vaikai ateina čia žaisti, – sakė jis. – Jei tai būtų įvykę dviem valandomis vėliau, žaidimų aikštelė būtų buvusi pilna vaikų.“
Už poros kilometrų nuo jos buto, netoli geležinkelio stoties, Iryna Gorlach, dirbanti nevyriausybinėje švietimo sektoriaus organizacijoje, buvo pažadinta sprogimo. Įpusėjus rytui ji jau buvo įsitaisiusi savo vonios kambaryje – saugiausioje savo buto vietoje – gerdama kavą ir bandydama dirbti, nes nusprendė nebandyti pasiekti artimiausios slėptuvės – metro stoties.
„Kažkaip panašiai kaip vasario 24-ąją, – sakė ji, turėdama omenyje pirmąją karo dieną, kai raketos taip pat smogė Kijevui. – Ir vis dėlto mums tai ne pirmas kartas, todėl ne visai tas pats“.
Netoli geležinkelio stoties sprogimų, kurie pataikė į verslo centrą, buvo Marija Glazunova, dirbanti Dovženkos centro kino archyve. Ji sakė, kad vasara jai buvo „gana įprasta“, nes vyko „filmų premjeros, koncertai ir t. t.“, nors miesto komendanto valanda „vėl pavertė mus paaugliais – namo grįždavome apie 23 val.“
„Esame labai pikti, nes Ševčenkos universiteto langai dabar išdaužyti, tas pats ir muziejaus. Tarp jų sunaikinta vaikų žaidimų aikštelė – vieta, kurioje mano draugai žaisdavo, kai buvo maži. Tai labai blogai. Bet mes tiesiog jaučiamės pikti. Nes tai neturi prasmės. Dar draugai juokauja apie Kijevo tiltą – atrodo, kad jis stabilesnis už Krymo tiltą“, – kalbėjo moteris.
Ji planavo trumpametražių filmų premjeras, kurios turėjo įvykti kitą dieną.
„Jei reikės, – sakė ji, – tiesiog perkelsime juos į kitą kino teatrą, kuris turi salę po žeme. Šou turi tęstis.“
Greitai Kijevas po išpuolio grįžo prie įprasto gyvenimo. Iki pietų už 200 metrų nuo universiteto išpuolio vietos ant smėlio maišais užbarstyto paminklo prie operos teatro cokolio berniukas darė triukus su riedlente. Vėl atsidarė parduotuvės ir restoranai, parke žmonės vedžiojo šunis.
Kijevo gyventojai, karo pradžioje išgyvenę kelias savaites trukusį Rusijos puolimą, atrodė beveik nesijaudinantys dėl naujausio išpuolio: metro stotyse, kuriose jie slėpėsi, dainavo dainas, o kavinių darbuotojai dalijo gėrimus.
Informacinių technologijų bendrovėje dirbantis Oleksijus Striapko neseniai persikėlė į Kijevą iš Charkovo, nes šis miestas atrodė saugus prieglobstis nuo raketų atakų.
„Kijeve pragyvenau du ramius mėnesius be sprogimų ir mirčių, – sakė jis. – Vos pradėjau vėl priprasti prie gyvenimo, bandžiau kurti ateities planus. Bet Rusija vėl viską griauna, žudo, vagia, terorizuoja kiekvieną ukrainietį be išimties“.
Vis dėlto jis pridūrė: „Šiandien mane aplankė supratimas, kad nebejaučiu baimės, kaip karo pradžioje. Žinau, ką daryti ir kaip elgtis pavojingoje situacijoje.“
T. Ševčenkos parko valymo darbus, kurie jau vyko ankstyvą pirmadienio popietę, stebėjo netoliese gyvenanti Tetiana Kononir.
„Tai siaubinga, – sakė ji. – Nežinau, ką pasakyti. Kas gali žinoti, ką galvoja V.Putinas. Net negaliu pasakyti, ar jis serga, ar bando mus įbauginti, ar ne.
Nežinau, kas dedasi jo galvoje, kas jo širdyje... Tai mus tik dar labiau suvienija. Jis niekada mūsų nenugalės. Jis niekada neprivers mūsų klauptis ant kelių“.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
