Po pašnekesių su ukrainiečiais, kurie ignoravo analogiškus raginimus Charkove, Mikolajeve, Iziume ir Balaklėjoje galiu garantuoti, kad nemaža dalis žmonių nepaklausys tokio siūlymo ir Chersone. Nepaklausys dėl įvairių priežasčių, tačiau visai ne todėl, kad nori gyventi šaltyje ir be patogumų.
Kad suprasti šiuos žmones, visiškai nebūtina per gausybę patikros punktų brautis į Chersoną ar Iziumą. Galima paprasčiausiai sėsti į autobusą nr. 206 Charkovo metro stotyje „Darbo didvyriai“ ir nuvažiuoti iki galutinio sustojimo pavadinimu „Natalia Užvy“.
Minėtas metro sustojimas yra paskutinis Saltovkos mikrorajone, o minėtas autobuso sustojimas yra paskutinis kraštutinėje, šiaurinėje šio mikrorajono dalyje.
Nuo N.Užvy gatvės iki Rusijos sienos yra vos 30 kilometrų, o iki fronto linijos, čia egzistavusios pirmus tris karo mėnesius, buvo vos 4 kilometrai.
Nesugebėję įvykdyti Vladimiro Putino nurodymo per dvi paras užimti Charkovą, rusai šį miestą po to apšaudė dieną ir naktį. Charkove beveik neliko gatvės, į kurią nebūtų atlėkusi didesnė ar mažesnė priešo bomba.
Labiausiai bombarduojama buvo Saltovka, o joje didžiausius sunakinimus patyrė būtent šalia N.Užvy gatvės esantys namai. Iki karo Saltovka buvo naujausias ir didžiausias mikrorajonas, kuriame gyveno beveik pusė milijono žmonių arba trečdalis miesto.
Po to, kai vasarą Ukrainos kariams pavyko fronto liniją pastūmėti keliasdešimt kilometrų nuo Charkovo, mieste gyvenimas po truputį pradėjo atgimti. Ėmė kursuoti metro, atsidarė dalis kavinių ir net ištaigingiausias supermarketas „Nikolsky“.
Bet metro ilgai vyko vien iki sustojimo „Studentų“, esančio Saltovkos mikrorajono prieigoje. Po to, kai per rugsėjį prasidėjusį kontrpuolimą ukrainiečiai atsiėmė beveik visą Charkovo regioną, miesto vadovai ėmė gauti daugybę prašymų pratęsti metro eismą iki paskutinės stotelės.
Po kiek laiko pasipylė prašymai atgaivinti ir minėto 206-ojo autobuso maršrutą į pamėkliškų namų dykyne pavirtusią N.Užvy gatvę. Netrukus po to lrytas.lt korespondentas nusprendė aplankyti garsiąją gatvę ir paklausinėti žmonių, kodėl grįžta gyventi į namus, kuriuose neveikia liftas, nėra šildymo, elektros ir vandens.
Nuvykęs iki paskutinės metro stotelės nustebau pamatęs, kad požemiuose vis dar tebegyvena keliasdešimt žmonių. Jie atsisakė bendrauti, tačiau vienas metro apsaugininkas prasitarė: „Tai patys vargingiausi asmenys, jiems čia ne tik šilta, bet ir patogu, nes nereikia ieškotis darbo ir mokėti už komunalines paslaugas, o savanoriai kasdien atveža nemokamo karšto maisto“.
Šalia metro esančioje autobusų stotelėje ilgiausia žmonių eilė laukė 206-ojo autobuso. Atsistojęs į galą užkalbinau priešais mane esančius vyrą su žmona, kurie su savimi vežimėliuose vežėsi du maišus kažkokių daiktų.
Antanina Jakovleva prisistačiusi 53 metų moteris pasakė, kad maišuose visas jų turtas, likęs po to, kai butas sudegė. Moteris pasakojo, jog prasidėjus karui ir bombų sprogimams ėmus drebinti jų šešiolikaukštį namą, spruko į metro požemius. Po kiek laiko jiems buvo pasiūlyta apsigyventi Charkovo centre esančio namo rūsyje.
Kai rūsį vasarą po lietaus apsėmė vanduo, jie buvo perkelti į kito namo rūsį, tačiau ten po mėnesio irgi vanduo apsėmė visus jų daiktus: „Po paskutinio apsėmimo su vyru pagalvojome: geriau be patogumų gyventi savo bute nei svetimame rūsyje, ir nusprendėm grįžti į Saltovką“.
Vyrui Aleksejui tylint ir be perstojo kramsnojant apatinę lūpą A.Jakovleva papasakojo, jog iki karo ji dirbo valytoja, o vyras suvirintoju. Vertėsi sunkokai, nes kartu su jais gyveno ir niekur nedirbantis alkoholikas sūnus.
„Visi turtuoliai iš miesto pirmą karo dieną prabangiomis mašinomis į užsienius išsibėgiojo. Mažiau pasiturintys vėliau traukiniais į kitus regionus paspruko ir ten išsinuomojo butus, o tokie skurdžiai kaip mes likome čia“, – pareiškė moteris.
A.Jakovleva papasakojo, jog net iki karo gyveno nuo algos iki algos neturėdama didesnių santaupų, o rusams užpuolus pinigai baigėsi net ir stengiantis maitintis pabėgėlių valgykloje.
Sutuoktiniai apžiūrėti savo buto pirmą kartą buvo nuvykę praėjus dviem mėnesiams nuo karo pradžios, nors iš centro pėsčiomis teko eiti pusantros valandos.
„Rimtesniam remontui pinigų neturime, užkalėme langus kiemuose rastais lentigaliais ir celofanu, suremontavome duris ir spyną. Gyventi įmanoma, tik bėda, jog neveikia sprogimo apgadintas liftas ir vandenį iš kaimyninio namo rūsio teks laiptais neštis į keturioliktą aukštą“, – apgailestavo moteris.
Pasivaikščiojimas palei N.Užvy gatvę buvo labai slegiantis. Aplinkui nesimatė nė vieno sveiko namo: visi pajuodę nuo vykusių gaisrų, žiojėjo bombų skylės. Bombų sugriauti buvo ir vaikų darželis, mokykla, krepšinio aikštė.
Poilsiui skirtame parkelyje su suoliukais ir vaikų žaidimo aikštelėmis suskaičiavau net dvidešimt keturias duobes, paliktas atskridusių bombų. Kaip bebūtų keista, tačiau beveik prie visų namų stovėjo remontininkų automobiliai, žmonės nešė statybines medžiagas, smulkius baldus.
Prie vieno namo grupė žmonių grėbė lapus, rinko sprogimų nuolaužas. Užkalbinta aktyviausia moteris prisistatė esanti namo pirmininkė Svetlana Krivonos, ir pasakė, kad į jos kvietimą tvarkyti namo aplinką atsiliepė 24 kaimynai.
Pirmininkė papasakojo, jog jų 16 aukštų namas nukentėjo mažiau, nei kaimyniniai – į jį pataikė tik trys bombos, nuo kurių žuvo 4 asmenys. Kol kas name apsigyveno tik 11 šeimų, tačiau dar keliolikoje butų vyksta remontai.
„Grįžome tie, kurie ir šiaip niekur iš Charkovo nebuvome išvykę, nes neturime giminių ar galimybių kitur apsistoti. Aš nenorėjau išvykti ir todėl, jog nemoku ukrainiečių kalbos ir Vakarų Ukrainoje nepritapsiu. Pastaruoju metu grįžti ėmė ir tie, kuriems įkyrėjo bastytis svetur, kurie nepritapo užsienyje arba nebeturi lėšų nuomotis butus. Suvokiame, kad žiemą bus labai sunku, bet kaip nors ištversime, taip, kaip ištvėrė ir du mūsų kaimynai, kurie nuo pat karo pradžios nebuvo niekur išsikraustę ir du mėnesius gyveno rūsyje, o maistą gaminosi ant laužo“.
Moteris sakė, jog grįžo gyventi tik viengungiai ir šeimos, neturinčios mažų vaikų. Rimto remonto daryti niekas esą nesiryžo, mat baiminasi kad rusai gali atnaujinti puolimą ir raketos vėl lėks į jų gatvę.
