Plačiame interviu „RFE/RL“ 55 metų R.Terras aptarė šio mėnesio pradžioje įvykusį incidentą, kuomet raketa nukrito Lenkijoje, raginimus teikti didesnę karinę paramą Ukrainai ir tikimybę, jog Rusijos lyderis Vladimiras Putinas užpuls NATO ir išplės konfliktą pasauliniu mąstu.
– Lapkričio 15 d. Lenkijoje, vos už 6 km nuo sienos su Ukraina, netikėtai nukrito raketa nuo kurios žuvo du žmonės. Vakarų pareigūnai teigė, kad tai buvo Ukrainos priešlėktuvinės gynybos raketa, ir pridūrė, kad visgi galutinė kaltė tenka Rusijai, kuri įsiveržė į Ukrainą. Kokia jūsų nuomonė apie šį incidentą?
– Pirmas dalykas, kurį visada reikia pasakyti, yra tai, kad tai įvyko todėl, kad tą dieną Rusija pradėjo didžiulę raketų ataką prieš visą Ukrainą. Buvo paleista daugiau kaip 90 raketų, ir, kaip dabar suprantame, tai buvo padaryta iš laivų ir lėktuvų.
Kas konkrečiai įvyko pasienyje su Lenkija? Į šį klausimą turi atsakyti vietoje esantys žmonės. Iš pradžių buvo pranešimų, kad įvyko du sprogimai; dabar kalbama apie vieną sprogimą, tariamai susijusį su raketa S-300, kuri nėra skirta pataikyti į sausumos taikinius. Taigi ji neturi per didelės sprogstamosios galios, nes veikia kitaip nei raketos „oras-žemė“. Tačiau, kita vertus, jei jie matė ir rado šios raketos nuolaužas ar gabalus... galima nustatyti raketos numerį ir tipą.
Jei į Lenkijos teritoriją būtų pataikiusi Rusijos raketa „oras-žemė“, tuomet, žinoma, JAV prezidento Joe] Bideno pareiškimas, kad „mes giname kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“, reikštų, kad tai būtų 5-ojo straipsnio taikymo atvejis, t. y., kad ataka prieš vieną NATO narę yra ataka prieš visą aljansą. Tačiau kad ir kaip benutiko, kaip atrodo šiandien, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Taigi, tai tikrai nebuvo išpuolis prieš Lenkiją.
Nesvarbu, ar tai buvo Ukrainos priešlėktuvinės gynybos raketa, kuri patyrė tam tikrą gedimą arba nepataikė į Rusijos raketą, ar tai buvo Rusijos raketa – bet kuriuo atveju tai buvo klaida, todėl negali būti laikoma ataka prieš NATO teritoriją. Tikiuosi, kad tai aišku. Kaip matote, Lenkija nepasinaudojo 4 straipsniu ir nesiėmė oficialaus raginimo konsultuotis su aljanso narėmis iškilus grėsmei saugumui.
– Kiek reikšmingas buvo šis incidentas? Ar Vakaruose reikėtų labiau sunerimti?
– Jei NATO pasienyje vyksta karas, visada gali kilti incidentų. Manau, kad tai veikiau padeda Ukrainai gauti daugiau paramos. Ir lapkričio 16 d. įvykęs Ukrainos gynybos kontaktinės grupės, vadinamosios Rammšteino 7, susitikimas parodė, kad šalys yra pasirengusios pasiūlyti daugiau paramos Ukrainai, tiekti daugiau ginklų ir ekonominės paramos. Taigi tikrai tikiuosi, kad taip ir bus.
Mano supratimu, nuo pat pradžių jos buvo nepakankamai. Aš net parašiau laišką NATO kartu su buvusiu vyriausiuoju NATO vadu generolu Philipu Breedlove'u ir kai kuriais kitais generolais... iškart po vasario 24 d. kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, sakydamas, kad mums reikia sukurti oro erdvės pranašumą virš Ukrainos. Iš NATO pusės tam nebuvo pritarta. Nesvarbu, ar tai daro NATO, ar NATO šalys. Manau, kad jie vis tiek turi kontroliuoti oro erdvę virš Ukrainos.
– Grįžkime prie J. Bideno pareiškimo apie kiekvieno NATO teritorijos centimetro gynybą. Šį incidentą Lenkijoje komentavo daugelis Vakarų lyderių, tarp jų ir Italijos premjerė Giorgia Meloni, kuri neseniai pareiškė, kad Italija nemano, jog yra didelis skirtumas, ar Lenkijoje nukritusi raketa buvo rusiška, ar ne, nes Maskva vis tiek yra kalta dėl infrastruktūros Ukrainoje užpuolimo. Taigi, atsižvelgiant į visa tai, ar yra pavojus, kad Vakarų raudonosios linijos gali būti nustatytos iki tam tikros ribos?
– Ne, kaip jau sakiau, to nematau. Akivaizdu, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, o ne reali ataka. Italijos ministrė pirmininkė, daugelio nuostabai, parodė, kad ji labai palaiko Ukrainą ir Ukrainos kursą. Ir visos kitos NATO šalys, išskyrus Vengriją ir Turkiją, kurios žaidžia savo žaidimus, vėlgi labai vieningai palaiko Ukrainą, ir parama didėja.
Man atrodo, kad JAV gali labai greitai užbaigti karą, jei tik norėtų. Rusija kalba apie tai, kad NATO kariauja su Rusija, bet NATO dar neatvyko, o jie jau pralaimi. Manau, kad pora eskadrilių F-35 kovinių lėktuvų užbaigtų šį karą.
Žinoma, suprantu galimos branduolinės grėsmės kontekstą, ir tai yra kitas aspektas. Tačiau sutinku su vertinimu, kad Kinija nenori, jog Rusija panaudotų branduolinius ginklus, nes Kinijai dabartinė padėtis iš tikrųjų yra geriausia, kokia tik gali būti. Jie gali uždirbti pinigų iš šio karo, bet tikrai nenorėtų branduolinio konflikto, nes vienintelis dalykas, kur Kinija nėra pasaulio galybė, yra jos branduolinis arsenalas. Taigi jie nenori būti mažesniuoju broliu, o Rusijai reikia Kinijos – arba bent jau ne to, kad ji būtų prieš Rusiją.
Todėl rusams svarbu, kad kinai nesiima jokios pusės, todėl nemanau, kad branduolinis konfliktas yra tikėtinas, bet visada išlieka nedidelė galimybė, kai matome kokia yra beprotiška Rusijos vyriausybė.
– Ar manote, kad yra koks nors scenarijus, pagal kurį Rusija gali pulti NATO teritoriją ir rizikuoti išplėsti konfliktą?
– Iš tikrųjų niekas netikėjo, kad Rusija yra pakankamai savižudiška, kad pultų Ukrainą iš penkių skirtingų kampų. Na, buvo tikėjimas, kad galbūt Rusija gali įsiveržti, galbūt į Rytų Ukrainą, galbūt į Chersoną, bet žmonės, iš tikrųjų visi, kurie moka skaityti, rašyti ir skaičiuoti, buvo visiškai įsitikinę, kad Rusija nepuls Kijevo, ir ji nepuolė.
Taigi, klausimas yra toks: kaip toli jie pasiruošę eiti? Nes logiškai mąstant, jei pažvelgtume į Rusijos pajėgas puolimo momentu, bet kuris karinis analitikas būtų pasakęs: „Nelogiška, neįmanoma. Rusija to nepadarys“. Bet jie tai padarė.
– Tad kodėl V.Putinas nusprendė pradėti visišką invaziją? Ką galvojo jo paties kariniai analitikai?
– Manau, kad tai labiau susiję su prielaida, jog ukrainiečiai buvo pasirengę švęsti savo „išlaisvinimą“. O Rusijos federalinės saugumo tarnybos chunta, kuri yra aplink V.Putiną, tiesiog žaidė šį žaidimą, neva ukrainiečiai norėtų, jog juos išlaisvintų Rusijos pajėgos. Ir jie labai nustebo, nes pamatė, kad Kijeve neįvyko nieko panašaus į tai, kas įvyko Kryme. Turiu omenyje, kad Krymas buvo užimtas. Taigi, tai tikrai yra staigmena V.Putinui.
Ir man labai dažnai kyla toks jausmas, kad žmonės nepateikia jam tikros analizės. Jie nori jam įtikti ir įsitikinti, kad jo idėjos yra paremtos analize. Ir tai, žinoma, yra klaidinantis dalykas. Ir šiandien mes matome, kad Ukrainos kariuomenė tapo galingiausia Europos kariuomene, net lyginant su Rusijos kariuomene.
Taigi, turime sustiprinti Ukrainos kariuomenę puolimo ginklais, pavyzdžiui, pagrindiniais koviniais tankais ir lėktuvais, kad ji turėtų galimybę išlaisvinti Ukrainos okupuotas teritorijas.
– Žinau, kad esate tvirtai įsitikinęs, jog Ukraina laimės mūšio lauke. Ar galite apibūdinti, kaip tai matote taktiniu požiūriu?
– Pirmiausia, manau, kad kitas tikslas turėtų ar galėtų būti Melitopolis, antras pagal dydį miestas Rusijos kontroliuojamame Zaporožės regione, kuris yra svarbus, kertinis rajonas.
Antra, ukrainiečiams reikėtų užimti kitus sričių centrus, ir manau, kad Doneckas ir Luhanskas galėtų būti variantai. Ypač Doneckas būtų gera pergalė. Tai jiems būtų dar vienas Chersonas, o peržengti vasario 24 d. buvusią liniją būtų labai svarbu, nes tai parodytų: „Mes pasiimsime ne tik tai, kas iš mūsų buvo atimta nuo vasario mėnesio, bet tuo nepasitenkinsime. Norime susigrąžinti viską.“
Žinant, kad ši Donbaso teritorija yra labai turtinga žaliavomis, didžiausi ličio ištekliai Europoje, ketvirti pagal dydį pasaulyje, manau, kad tai būtų ženklas, į kurį pasaulis atsakytų: „Dabar reikia eiti į pabaigą“.
Šiandien vis dar nėra tiek daug tikėjimo, kad Ukrainos kariuomenė gali tai padaryti. Aš tikiu, kad ji gali.
– Kaip Ukrainos kariuomenė gali išstumti Rusijos pajėgas iš Donecko teritorijos, iš kurios jos anksčiau buvo priverstos trauktis?
– Tai yra sėkmingo ukrainiečių žygio paslaptis, priešingai nei Rusijos vadovybės struktūra. Žinau, kad Rusijos kariuomenėje nepaprastai trūksta vadovaujančio personalo. Jie suteikia karininkų laipsnius kariams, kurie ką tik mokėsi universitete, net negavę diplomo. Bet jei studijavai universitete, ir nesvarbu, ką studijavai, gali būti mokytojas ar suvirintojas, bet jei studijavai, gali tapti karininku. Ir tai, žinoma, rodo, kad jų mokymas yra labai, labai žemos kokybės.
Tuo pačiu metu ukrainiečiai mokosi ir Europos Sąjungoje. Europos Sąjunga pradėjo Ukrainos karių mokymo misiją, per kurią norima apmokyti 15 000 [Ukrainos] karių. Taigi, manau, kad geras išsilavinimas, mokymas ir, žinoma, ukrainiečiai labai gerai išmano karo meną. Jie paprastai viską daro netikėtai, pavyzdžiui, užimdami Charkovą. Niekas nesitikėjo, kad jie žengs į priekį Charkovo srityje, bet jie jį išlaisvina, ir rusai bėga šalin. Taigi, manau, kad netikėtumo elementas taip pat bus.
Rusai vis dar turi daug bombų ir granatų, bet jos naudojamos prieš civilius gyventojus. Daug sunkiau rusų kariškiams nužudyti ukrainiečių karius.
– Atrodo, kad Rusija taikosi į civilius gyventojus ir Ukrainos infrastruktūrą, siekdama sumažinti ukrainiečių moralę, smarkiai pablogindama jų pragyvenimo lygį. Ar tai gali būti veiksminga? Ar manote, kad tai pasiteisins?
– Na, manau, kad tai turėjo labai didelę įtaką ukrainiečių moralei: dabar jie dar labiau nekenčia rusų. Tai suveikė atvirkščiai. Tai vėlgi dar viena Rusijos pusės prielaida, kuri yra visiškai klaidinga. Jei jie mano, kad jei jie ir toliau bombarduos, ukrainiečiai pradės prarasti tikėjimą vyriausybe, aš to nepastebėjau. Ir apklausos to nerodo. Greičiau tai, kad kiekvienas ukrainietis dabar labai pyksta ant rusų.
Kitas dalykas – Rusijos diplomatija ir propaganda intensyviai ir labai efektyviai veikia Europos piliečius, sakydama jiems: „Prašome baigti karą, tai kruvinas karas. Mums nereikia karo Europoje. Prašome liautis, eikite į derybas“. Tačiau net Joe Bidenas ar jo administracija supranta, kad Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio negalima pastūmėti į taikos derybas, nes tai tikrai bus jo politinis mirties nuosprendis Ukrainoje.
Svarbiausias dalykas, kurį visi turi suprasti, ir ko Vakarai nesupranta, yra tai, kad jie mano, jog rusai gali ištverti, kad rusai gali kentėti ir laimėti dėl to, ką jie padarė Antrojo pasaulinio karo metu, bet, na, ukrainiečiai taip pat gali. Ir tai yra skirtumas: jie nėra „Vakarų minkštuoliai“, kaip mėgsta sakyti V.Putinas, bet jie yra kieti kovotojai.
Su ukrainiečiais nėra lengva susidoroti – jie turi dvasią. Ar mes siunčiame jiems pakankamai ginklų... tai yra savaime problema, nes Europos gynybos pramonė nėra tam pritaikyta.
Mes jiems duodame tai, ką turime, bet netrukus patys pritrūksime, jei patys nepradėsime gaminti daugiau. Tačiau aš vis dar esu santūrus optimistas. Neįsivaizduoju Rusijos pergalės. Ukraina jau laimėjo, net jei jai teks prarasti teritoriją – panašiai kaip Suomija 1939 m. Žiemos kare, kai jai teko atiduoti Kareliją, bet ji išsaugojo nepriklausomybę.
Karą už nepriklausomybę Ukraina jau laimėjo. Dabar klausimas, ar galime priversti Rusiją pralaimėti, ir tai dar vienas žingsnis, kurį turime žengti. Europiečiai turi suprasti, kad vienu ar trimis laipsniais mažiau šilumos jų biuruose ar namuose gali išgelbėti ukrainiečių gyvybes.
Parengta pagal RFE/RL inf.
