„Pamačiau, kad artėja apsupimas, šaukiau, kad išeitume, nelauktume. Žmonės pradėjo išvykti savo pačių rizika, o mano sūnus išvyko su antruoju karavanu. Buvau susisiekęs su karavanu. Buvo labai sunku, nes kadyroviečiai ir rusai atėmė iš jų telefonus ir SIM korteles, bet mus praleido. Jie važiavo penkias dienas. Žinojau, kad yra problemų dėl benzino. Paskambinau į priekyje esančius kaimus ir nurodžiau jiems maršrutą. Žmonės padėjo, pamaitino, leido pernakvoti, pasakojo, kaip išvengti spūsčių, kur yra benzino. Surinkome visą šią informaciją ir perdavėme ją kitiems iš paskos keliaujantiems „karavanams“, – prisimena Aleksandras.
Jau kovo viduryje tūkstančiai automobilių savo rizika pradėjo išvažiuoti iš Mariupolio į Mangušą ir Zaporožę. Tie, kurie neturėjo automobilių, važinėjo dviračiais arba vaikščiojo pėsčiomis.
„Pradėjome ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms. Kreipėmės į žmones, fondus. Jie žadėjo autobusų, paskui automobilių. Galiausiai jie mums padėjo. Surinkome pinigų sumą automobiliams pirkti. Pirmiausia norėjome pirkti automobilius Lenkijoje, tačiau reikėjo ilgai atlikti muitinės procedūrą. Buvo pigiau, bet nebuvo laiko laukti. Dabar turėjome gelbėti savo gyvybes. Tada nusprendėme pirkti automobilius Zaporožėje, bet ir vėl nepavyko. Iš Mariupolio rašė, kad neleidžia važiuoti automobiliams su Zaporožės numeriais. Jums reikia tik Donecko arba Luhansko valstybinių numerių.
Na, buvo problemų su perdavimais. Leidimas buvo išduotas trims dienoms. Kiekviena miesto dalis turėjo savo perėją. Optimaliausias sprendimas buvo įsigyti du automobilius su DNR numeriais. Ir mes uždirbome pinigų. Be to, nežinojome, kaip ją pradėti, kaip išimti tokias sumas.
Tačiau Dievas visada padeda. Paaiškėjo, kad iš Mariupolio išvykstantys žmonės bijojo pasiimti pinigų, nes juos atimdavo kontrolės punktuose. Todėl jie paliko pinigus savo pažįstamiems. Ir mes radome šiuos pinigų savininkus. Mes pasiūlėme: atiduokime jums pinigus Europoje ir pasiimkime tuos, kuriuos palikote Mariupolyje. Mes paėmėme šią sumą. Mums užteko dviem automobiliams. Ir dar kelis tūkstančius išleidome remontui. Prisipirkome alyvos, ratų, humanitarinės pagalbos. Pradėjome evakuoti žmones“.
Pasak Oleksandro Fiodorovo, Zaporožės kryptis buvo nuolat bombarduojama. Buvo saugiau vežti žmones per Rusiją į Estiją. Iš ten šeimos buvo siunčiamos į Lenkiją ir Vokietiją.
„Tuo metu ši ukrainiečių ir estų istorija buvo tik prasidėjusi. Visi manė, kad žmonės išvyksta per Ukrainą, tačiau paaiškėjo, kad didelė jų dalis išvyko ten, nes taip buvo saugiau.
Vežėme juos į Europą. Pagrindinis maršrutas buvo traukinys, optimalus, nes visi buvo pavargę ir išsekę. Pirkome jiems bilietus iš Rostovo arba iš Taganrogo į Sankt Peterburgą. Tada jie buvo nugabenti į Narvą, Estijoje. Bijojau siųsti žmones į šias grupes, bet paaiškėjo, kad ten buvo ir normalių žmonių. Ir jie vis dar mums padeda“, – sako Aleksandras.
Per tą laiką tūkstančiai ukrainiečių buvo išvežti iš okupacijos, sako Aleksandras. Vėliau savanoriai pakeitė transporto priemones iš Rostovo krypties į Zaporožės kryptį.
„Maršrutas buvo toks. Mano savanoriai vežė žmones į Berdianską. Ten buvo stovyklavietė, bazė. Savanoriai atvykdavo iš Zaporožės ir pasiimdavo juos iš Berdiansko. Taigi per dieną galėjome atlikti dvi keliones dviem automobiliais.
Šiuo maršrutu jau buvo vežami žmonės. Iki spalio mėnesio, kai buvo sugriežtintos leidimų išdavimo taisyklės. Tada pirmajame kontrolės punkte Zaporožės kryptimi savanoriai nebuvo įleisti.
„Spalio 1 ar 2 d. jie bandė išvežti žmones, rinko prašymus. Tačiau, kaip paaiškėjo, jiems jau reikėjo leidimų ir jie paprašė automobilio pažymėjimo. Kita problema – okupuotoje teritorijoje gali būti mobilizuoti Mariupolio registracijos numerį turintys vyrai“, – sako Aleksandras. Todėl savanoriai turėjo laikinai palikti Mariupolį.
„Vasiljevkoje jie jau skambina ir sako, kad vyrai nuvežti į karinę įskaitą ir vyksta registracija. Jie neima jų į kariuomenę, bet registruoja duomenis. Ir dėl ko tai daro? Natūralu, kad visi bijo atsidurti fronte“, – sako Aleksandras.
Dabar ieškoma vairuotojų moterų, kurios galėtų toliau evakuoti žmones iš Mariupolio ir kitų miestų. A.Fiodorovas sako, kad joms kyla mažiau rizikos. Tuo tarpu norinčiųjų pabėgti nuo okupacijos prašymai ir toliau priimami. Tai reiškia, kad daugybė žmonių, kuriems karas baigėsi, turi galimybę pradėti gyvenimą iš naujo.
