Prieš kelias akimirkas jos buvo apsikabinusios, jų akyse kaupėsi ašaros. Ina pabučiavo Aziją, į šiltą antklodę suvyniotą rudą taksų veislės šunį, kurį Nika nešėsi ant rankų.
Mergaitės nežinojo, kada vėl galės viena kitą pamatyti.
Nikos šeima išvyko iš Chersono, nežinodama, kur galiausiai atsidurs. Kol kas jie važiavo į vakarinį Chmelnyckio miestą, tikėdamiesi, kad ten sulauks pagalbos.
Kelios pastarosios dienos Chersone buvo tiesiog per sunkios Nikos motinai Elenai.
„Anksčiau jie [Rusijos pajėgos] mus apšaudydavo 7–10 kartų per dieną, dabar – 70–80 kartų, visą dieną. Tai per daug baisu. – išgyvenimais dalijosi Elena. – Aš myliu Ukrainą ir savo brangų miestą. Bet mes turime išvykti.“
Elena ir trys jos dukterys yra tarp daugiau kaip 400 žmonių, kurie paliko Chersoną nuo Kalėdų dienos, Rusijos kariškiams smarkiai suintensyvinus miesto bombardavimą.
Antradienį buvo apšaudytas ligoninės gimdymo skyrius. Niekas nenukentėjo, tačiau tokia ciniška ataka žmonėms įvarė dar daugiau baimės.
Elena su duktėmis išvyko traukiniu, Ukrainos vyriausybei padedant evakuotis.
Šimtai žmonių išvyksta savarankiškai, prie patikros posto, vedančio iš Chersono, susidaro automobilių eilė, pilna išsigandusių civilių.
Prie vieno išvykstančio automobilio stovėjusi Iryna Antonenko ašarojo.
„Mes nebegalime daugiau to pakęsti. Apšaudymas toks intensyvus. Visą laiką išbuvome ir manėme, kad tai praeis ir kad mums pasiseks. Tačiau smūgis pataikė į greta mūsų esantį namą, taip pat buvo apšaudytas mano tėvo namas“, – pasakojo ji.
Ji planavo keliauti į Kryvyj Rihą, miestą centrinėje Ukrainoje, kur turi giminių.
Dar praėjusį mėnesį Chersone vyko džiugios scenos. Antrąją invazijos dieną užimtas Rusijos pajėgų, miestas buvo išvaduotas Ukrainos gynėjų lapkričio 11 d.
Kalėdų išvakarėse netoli tos vietos, kur susirinkę žmonės mojavo Ukrainos vėliavomis švęsdami išsilaisvinimą iš Rusijos okupacijos, per minosvaidžio ataką žuvo vienuolika žmonių, dešimtys buvo sužeisti.
Tarp žuvusiųjų buvo socialinis darbuotojas, mėsininkas ir moteris, pardavinėjusi mobiliojo ryšio SIM korteles – paprasti žmonės, dirbę miesto centriniame turguje arba jame lankęsi.
Ukrainos vyriausybės duomenimis, tą dieną į Chersoną minosvaidžiai pataikė 41 kartą.
Rusai šaudo iš kairiojo (rytinio) Dniepro upės kranto, į kurį jie pasitraukė bėgdami nuo Ukrainos kontrpuolimo. Upė tapo de facto fronto linija Ukrainos pietuose.
Chersonas yra strategiškai svarbus regionas, dažnai vadinamas vartais į Krymą. Daugelis analitikų teigia, kad Rusija dabar čia yra priversta užimti gynybinę poziciją.
Sunku suprasti, ką ji tikisi gauti iš Chersono puolimo. Be minosvaidžių sviedinių, matėme, kad naudojami ir padegamieji šaudmenys – ant miesto liejosi ugninės kibirkštys, skirtos taikiniams padegti.
Taip pat neaišku, ar Ukrainos kariuomenė bando susigrąžinti teritorijų kairiajame upės krante kontrolę.
Čia, mieste, beveik niekada nebūna pertraukos nuo nuolatinių minosvaidžių sviedinių atakų garso.
56 metų Serhijus Brešunas žuvo miegodamas. Vyro namas užgriuvo ant jo, į jį pataikius agresorių sviediniui.
Kitą dieną po jo mirties 82 metų jo motina Tamarą atvyko griuvėsiuose ieškoti sūnaus paso. Jai reikėjo dokumento, kad jo kūnas būtų išleistas iš morgo.
„Turbūt nujaučiau, kad tą dieną kažkas nutiks ne taip. Nes kalbėjausi su juo [telefonu] ir raginau išeiti iš namų. Jis to nepadarė, ir viskas. Mūsų gyvenimai buvo sugriauti“, – verkė ji.
Vienintelis senyvos motinos siekis oriai atsisveikinti su žuvusiu sūnumi yra pavojingas, nes Chersone dabar praktiškai niekur nėra saugu.
Išgyventi čia, nesvarbu, ar gatvėje, ar namuose – atsitiktinumo klausimas.
Trisdešimt devynerių metų Raudonojo Kryžiaus savanorė Viktorija Jariško žuvo per minosvaidžio sviedinio sprogimą prie pat organizacijos bazės Chersone, likus vos keliems žingsniams iki saugios vietos.
Jos motina Liudmyla Berežna parodė BBC komandai Viktorijai įteiktą garbės medalį.
„Labai džiaugiuosi, kad ji padėjo daugybei žmonių. Ji buvo tokia gera. Tačiau man taip pat skaudu. Turiu atsigauti ir auginti du jos vaikus. Sakau jiems, kad jie turėtų didžiuotis savo mama, nes ji yra didvyrė“, – kalbėjo ji.
Viktorija gyveno požeminėje Raudonojo Kryžiaus prieglaudoje su dviem savo vaikais – septyniolikmete Aliuška ir dvylikamečiu Saša. Jie ir toliau ten gyvena, jausdami paguodą ir apsaugą tarp grupės savanorių, kurie tapo šeima.
„Kai miršta toks artimas žmogus, būna sunku. Bet jei pasiduotume ir sustotume, tuomet jos mirtis būtų buvusi veltui. Mes dirbame tam, kad žmonės gyventų. Visa kita yra antraeiliai dalykai, – sakė savanoris Dmytro Rakitskis, Viktorijos draugas.
Tačiau sunku tai daryti žinant, kad kiekvieną minutę tavo paties šeimai gali grėsti pavojus.
Kai po kelių akimirkų sprogsta daugiau bombų, Dmytro vaikšto pirmyn ir atgal, bandydamas prisiskambinti žmonai, o jo veide matyti įtampa. Jis turi du vaikus.
„Jie nenori išvykti. Jie nerimauja dėl manęs, o aš nerimauju dėl jų. Taip mes ir gyvename“, – sakė jis.
„Labiausiai mane piktina tai, kad jie [Rusijos pajėgos] visada smogia civilinei infrastruktūrai. Namai, daugiabučiai, katilinės. Neįmanoma suprasti šių atakų logikos“, – sakė Dmytro.
„Beveik niekada neturime elektros ar vandens. Kartais jis trumpam atsiranda ir vėl dingsta dėl apšaudymo. Naktimis labai baisu. Tačiau vis dar turime dujų ir galime šildytis“, – pasakojo viena iš gyventojų Larysa Revtova.
Chersone vis dar gyvena dešimtys tūkstančių civilių gyventojų, tačiau šį miestą persekiojant nesiliaujantiems ir beatodairiškiems Rusijos pajėgų išpuoliams, regiono administracija bent du kartus šią savaitę ragino juos išvykti.
Parengta pagal BBC inf.
