Nikolajus Osyčenka, kuris Mariupolyje vadovavo vietos televizijos kanalui ir tik kovo mėnesį sugebėjo išvykti iš miesto, spalio pradžioje socialiniame tinkle „Facebook“ kreipėsi į visus, esančius Zaporožėje: „Trumpas patarimas iš žmogaus, turinčio išgyvenimo patirties Mariupolyje: pasistenkite iš miesto išvežti vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones. Rusai ir toliau siaubs miestą, bandys sukelti paniką ir nevengs žudyti civilių gyventojų. Iš visų vietų bus apšaudoma infrastruktūra. Primygtinai rekomenduoju, jei įmanoma, bent porai savaičių išvykti iš miesto“.
Kai spalio pradžioje buvo intensyviai bombarduojama Zaporožė N.Osyčenka paaiškino, kodėl būtina veikti kuo greičiau: „Tai darau, nes kategoriškai nenoriu, kad Zaporožės gyventojai, ypač vaikai ir pagyvenę žmonės, t. y. žmonės su silpna nervų sistema, gyventų apšaudomi. Pastarąją pusantros savaitės stebime, kad Rusija vis intensyviau apšaudo būtent Zaporožę, kuri tapo tokiu pat fronto miestu, kokiu anksčiau buvo Mariupolis.
Prie Zaporožės dabar sutelktos labai didelės Rusijos sausumos pajėgos, daug technikos. O blogiausia miestui – raketų paleidimo įrenginiai S-300 su modifikuotomis raketomis, galinčiomis pataikyti į antžeminius taikinius. Būtent šiomis raketomis jie dažniau apšaudo miestą naktį, tačiau tai daro ir dieną.
Kokia Zaporožės problema, kuo ji skiriasi nuo kitų miestų? Raketų paleidimo įrenginiai yra netoli – Tokmako rajone, todėl raketa Zaporožę pasiekia per 30 sekundžių. Atsižvelgiant į tai, kad priešlėktuvinės gynybos sistema neturi laiko jų numušti, Zaporožę paprastai pasiekia raketos, o tada įjungiamas oro pavojaus signalas. Tai reiškia, kad žmonės nežino, jog šiuo metu į juos kažkas skrenda. Žmonės miega naktimis, o į jų namus lekia S-300“.
N.Osyčenka vis dar vadovauja Mariupolio televizijai. Jo žurnalistai dabar fiksuoja Mariupolio gyventojų istorijas muziejui. Tačiau jo kolegos toliau ieškos Mariupolio blokados liudininkų Kijeve. Nes vyras juos evakavo iš Zaporožės, taip pat ir savo šeimą. Jie manė, kad išvyks spalio pabaigoje, bet karas viską pakeitė.
„Maždaug prieš pusantros savaitės intuicija pradėjo mane varyti iš Zaporožės. Tokios vidinės baimės nejaučiau net Mariupolyje. Ten buvau ramus, o čia intuicija man sakė: „Viskas baigta, reikia eiti“. Mes išvykome prieš 4 dienas, aš išsivežiau savo šeimą, o sekmadienį turėjau skubiai pasiimti savo bendradarbius, jų šeimas ir kates, kuriuos išvežė iš Mariupolio, nes netoli jų gyvenamosios vietos pataikė keturios raketos. Jie smogė naktį, kai žmonės miegojo. Buvo išdaužti langai, daug šrapnelių, gerai, kad visi liko gyvi, bet automobiliai buvo apgadinti. Mūsų tarnybinis automobilis buvo visiškai sunaikintas“, – sakė N.Osyčenka spalio pradžioje.
Jis taip pat atidžiai analizuoja visus Rusijos pusės pareiškimus, ypač po to, kai okupantai surengė vadinamąjį referendumą Zaporožės regione.
„Jie pradėjo daryti pareiškimus, kad Zaporožė yra regiono dalis, kuri bus prijungta prie Rusijos. Tai reiškia, kad jiems neįdomu, ką žmonės galvoja, jie patys aiškiai žemėlapiuose nubrėžia, kad Zaporožė yra Rusijos regionas. Jie padarė pareiškimą, kad kol mes neišlaisvinsime Zaporožės, Melitopolis bus paskelbtas Zaporožės srities sostine. Svarbiausia yra dalis „kol išsilaisvinsime“. Norėdami „išlaisvinti“ kabutėse, jie turi pereiti į puolimą. Jie puikiai supranta, kad per šiuos 8 mėnesius aplink Zaporožę buvo sukurta labai tvirta daugialinijinė gynybos sistema ir jie negali pulti iš karto, nes ten jų laukia mūsų kariai. Ten yra daug mūsų vaikinų iš Mariupolio. Jie tikrai pasirengę.
Tačiau nieko negalime padaryti dėl tokio raketų apšaudymo. Prie jų prisidėjo ir Irano dronai-kamikadzės, juos pradėjo leisti į miestą. Taigi matau, kad situacija vis blogės ir blogės. Jie dar neatsisako savo planų, todėl, norėdami surengti tariamą puolimą, jie turi pasieti paniką viduje. Kai civiliai gyventojai panikuoja, kariškiams nėra taip lengva. Antra, tai smūgiai prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą, nes civiliai gyventojai neturės elektros, vandens, šildymo, dujų.
Bet jie taip pat daro įtaką kariuomenei, nes jiems reikia elektros energijos. Tai reiškia, kad jie stengiasi kuo labiau paralyžiuoti miestą, kad vėliau galėtų padaryti proveržį. Zaporožės srities valstybinės administracijos pirmininkas Oleksandras Staruchas sakė, kad visame mieste sukurti mobilūs ir stacionarūs padaliniai kovai su dronais-kamikadzėmis.
Tai yra didelio kalibro kulkosvaidžiai, maži priešlėktuviniai pabūklai, kurie juda po miestą, ir stacionarūs priešlėktuviniai pabūklai, įrengti prie svarbiausių infrastruktūros objektų. Todėl dabar Zaporožės gyventojai visada girdės šiuos šūvius, kai įvyks kokia nors dronų ataka“, – kalbėjo N.Osyčenka spalio pradžioje.
Tūkstančiai gyventojų iš Mariupolio persikėlė į Zaporožę. Dabar jie ištikti šoko“, – sakė N.Osyčenka. Jiems tai – deja vu.
„Zaporožėje dabar beveik viskas kelia pavojų ir veikia psichiką. Centrinis prospektas uždarytas, šalia centrinio prospekto tvyro degėsių kvapas, žmonių beveik nėra. Žmonės namuose, nėra daug automobilių. Ir tai man vis labiau primena Mariupolį. Suprantu, kad Mariupolio tikrai nebus, blokados nebus. Tačiau jie gali iš Zaporožės padaryti Mykolajevą – jei jie priartės, galės pasiekti miestą su MLRS. Ir tada tai bus pragaras.
Aš neraginu visų išvykti. Ne, raginu išvykti moteris, vaikus ir pagyvenusius žmones. Vyrai, dirbantys ypatingos svarbos infrastruktūros srityje, policijoje, Nepaprastųjų situacijų ministerijoje, žinoma, turi dirbti toliau. Tačiau moterys ir vaikai neturėtų viso to matyti.
Daug bendrauju su žmonėmis iš Mariupolio. Daugelis išvyksta, o kai kurie neturi kur vykti. Niekas jų niekur nelaukia. Paskutinius pinigus jie išleido nuomai. Ir visi patiria šoką, paniką, nesupranta, ką daryti toliau. Nėra kur bėgti. Niekas nenori grįžti į Mariupolį, o nedidelis procentas norinčiųjų – negali, nes Vasiljevka uždaryta. Ir aš suprantu, kad Vasiljevka nebus atidaryta tol, kol nebus aiškumo dėl karo veiksmų“, – dėstė N.Osyčenka.
Likusiems be pinigų žadama padėti. Moterų asociacija „Bereginya“ padeda žmonėms išvykti į Lenkiją. Pirmiausia tai moterys su vaikais ir pagyvenę žmonės.
„Šiuos žmones evakuojame pirmiausia. Palaikome gerus santykius su nevyriausybinėmis organizacijomis kaip mūsų. Pavyzdžiui, Varšuvoje veikia visuomeninė organizacija „HumanDok“, o dabar vėl rengiame skrydį į Lenkiją. Jie padeda mums su apgyvendinimu ir maistu. Žmonės išvyksta ir gelbsti savo gyvybes“, – „Bereginya“ vadovė Marina Morana sakė prie kelis mėnesius.
Nuo vasario jau evakuota daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Kitas skrydis numatytas šiomis dienomis. „Jie važiuoja autobusu. Viskas nemokamai. Iš Zaporožės keliauja į Lvovą, o tada – į Varšuvą. Vienintelis dalykas, trukdantis evakuotis, yra nuolatiniai oro antskrydžiai, – sako M.Morana. – Bet reikia išvykti“.
„Pateiksiu jums pavyzdį. Kai vasario mėnesį vykdėme evakuaciją iš Mariupolio, daugelis žmonių sakė: „Ne, ne, aš šiek tiek vėliau. O vėliau nebeatėjo. Turime susitelkti, turime suprasti, kad gyvename naujoje realybėje, kad mūsų realybė yra karas. O jei tai moteris su vaiku... Daugelis moterų, turinčių vaikų, sako: „O, žinote, jie neišleidžia mano vyro ar pan. O, čia turiu namą. Tačiau namas – jau praeitis. Vaikas – ne.“
Neprisirišti prie „sienų“ ir plytų, pataria ir kitų Ukrainos miestų gyventojai. Tiesa, dabar evakuotis iš ten daug sunkiau. M.Morana spalio pradžioje sakė: „Na, šiai dienai, nors tai nelabai įmanoma – tai Bachmutas, tai Avdijyvka. Iš Charkovo gaunama daug prašymų. Labai daug. Deja, iš Charkovo mes negalime padėti išvykti, neturime tokių išteklių“.
Spalio 27 d. duomenimis Ukrainoje buvo 6,5 mln. šalies viduje perkeltųjų asmenų. Milijonai piliečių išvyko į užsienį ir pateikė prašymus suteikti pabėgėlio statusą. Jie yra saugūs ir mokosi gyventi be oro antskrydžių. Neatsigręždami atgal ir nelaukdamas smūgio iš dangaus.
