Slidinėta su prognozėmis ir karui prasidėjus. Kažkodėl jau nuo seno informacinėje erdvėje sklandė įsitikinimas, kad Kijevas gali būti užimtas per kelias valandas, o per kelias dienas – tai jau garantuotai.
Teko girdėti tų dienų įspūdžius iš Ukrainos sostinės – esą pamačius Kijevo link judančias ratuotas ir vikšruotas Rusijos kariuomenės kolonas buvę daug nerimo ir net panikos. Bet pradėjus priešintis pasirodė, kad priešintis ne tik galima, bet ir reikia.
Užpuolikų kariauna sutriko – tai pasijuto net staiga pritilusioje Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje. Žaibiškas karas nepavyko. Puolimas stabtelėjo. Rusijos karinė vadovybė vengė ką nors komentuoti. Rusijos kariuomenės diena vasario 28-oji praėjo ne pagal iš anksto parengtą scenarijų – su pranešimu apie pergalę.
Bet reikia prisiminti, kad savaip sutriko ir Vakarai. Staiga atsiradusia pauze nebuvo tinkamai pasinaudota. Mobilizuota ir greitai karine technika paremta kontrataka galėjo išstumti Rusijos kariauną į ten, iš kur ji atėjo. Būtų likęs okupuotas tik Krymas.
Vakarai su JAV priešakyje, daug padėję Ukrainai modernizuoti jos kariuomenę, tikriausiai tokio staigaus priešo išvarymo scenarijaus drauge su talentingais, kaip dabar matome, ukrainiečių vadais nebuvo numatę.
Rusijai kelių savaičių užteko kvapui atgauti, pradėti jau vėžlio žygį į Ukrainos gilumą.
Tol, kol vasaros pabaigoje pasaulį stebinanti Ukrainos kariuomenė nepradėjo sėkmingo kontrpuolimo.
Pažaliavę Rusijos karinio generalinio štabo veidai vengė filmavimo kamerų. V.Putinas, priverstas kalbėti viešai, tiktai įsikibęs į stalo briauną galėjo suvaldyti nervinį drebulį.
Nesunku buvo nujausti, kad Rusijos karinėje vadovybėje artėja permainos.
Naujai paskirtam karinių operacijų vadovui Ukrainoje teko pranešti apie paliekamą Chersoną – Rusijai strateginę, faktiškai dar invazijos pradžioje beveik be mūšio paimtą vietą.
Jeigu būtų buvusi kur kas intensyvesnė Vakarų, labiau žemyninės jos dalies, pagalba, ir šiuo epizodu buvo galima sėkmingiau pasinaudoti.
Dabar, kaip sako karo ekspertai, ilgas kruvinas ir purvinas frontas stabilizavosi.
Net vartojami sporto terminai – ukrainiečių išlaikoma iniciatyva, kartais – rusų persvara, bet dažniausiai – lygiosios.
Rusijoje – žmonių ir karinės pramonės mobilizacija. Intensyviai ieškoma ir net surandama sąjungininkų.
Fronte greta pasenusios karinės technikos atsiranda vis daugiau naujos. Ekonominis ir energetinis karas. Pirmą kartą pasaulio istorijoje dujų ir naftos vamzdžiai, elektrinės ir elektros pastotės tapo ginklu.
Yra netikėtumų ir Kijevą palaikantiems Vakarams.
Kaip Maskvai nepavyko žaibo karas, taip Vakarams vadinamosiomis drakoniškomis sankcijomis nepavyko įvaryti Rusijos į ekonominį kampą.
Beje, pastarasis sankcijų paketas – tik menkas „pykšt“. Karo pradžioje buvo teigiama, kad laikui bėgant ekonominės sankcijos Rusijai pradės veikti. Galbūt.
Kol kas vis labiau girdimas niurzgimas iš kai kurių Vakarų valstybių ir stebima nevienoda Ukrainos rėmimo ginklais politika.
Pradedama raginti, kol kas užkulisiuose, Kijevui sėsti su Maskva prie derybų stalo, įskaitant net Rusijai naudingas pozicijas.
Gruodį tokių pasiūlymų, žinoma, ne iš Vakarų valstybių vadovų lūpų, buvo gana daug. Net prisiminta apie galimą susitarimą „Minskas 3“.
Savaitės pradžioje Vatikano atstovas Minske A.Jozičius pareiškė, jog Vatikanas stengsis ir darys viską, kad taikos derybos įvyktų: „Esu įsitikinęs, kad Minskas vėl galėtų tapti derybų centru.
Manau, kad tokios pastangos (dėl derybų. – Aut.) vyksta tiek žemesnėse, tiek ir aukštesnėse valdžių grandyse.“ Vatikanui siekti taikos derybų yra natūralu ir suprantama. Bet šiuo atveju garsiai pasakoma – ne tuščioje vietoje „derybų“, o Kremliui net pasiliekant dalyje okupuotos teritorijos. Tokių procesų šalininkų yra ir daugiau.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis yra tik už vieną vienintelę derybų sąlygą – Rusijos išsidanginimą iš visos teritorijos, įskaitant ir Krymą. Rusijos nuomonė dėl „derybų“ išsakyta daug kartų – tik tada, kai pritariama tam, kas užgrobta. Dabar lyg susitarę ekspertai karo pabaigą mato kitų metų vasarą.
Bet viskas priklausys nuo karinės paramos šaliai, jau besikaunančiai mūšyje su geopolitinėmis pasekmėmis.
Lietuvos politiniai metai karo Ukrainoje fone – solidūs. Opozicija dėl užsienio politikos nieko nesugebėjo prikibti. Lietuva – aktyvi Ukrainos palaikytoja ir principinga kitų (tiesa, ne visų) autoritarinių valstybių atžvilgiu.
Jokių ankstesniais laikais šmėžavusių šešėlių su Lenkija. Nors pastarųjų savaičių santykiuose su Vokietija kažko nesuprantu.
Manau, kad pyktis su šia šalimi nereikėtų.
Vidaus politikoje nematau nė vieno rimtos kritikos verto sprendimo. Nieko keista, kad šurmulys partijose ir tarp partijų kyla artėjant merų rinkimams ir jau ruošiantis kovoms dėl vietų Seime bei kandidato į prezidento postą.
Kadangi programos bus visų panašios, ypač užsienio politikos, nėra apie ką ir svarstyti ar ginčytis.
Rinkėjai nuspręs, už ką balsuoti, atėję prie balsadėžių.
O išrinkę po dienos jau pamirš, už ką balsavo.
