„Rusijos pavasario puolimas bus labai svarbus“
Tie, kurie siekia įsiveržti į kitą šalį bet kurioje didžiosios Eurazijos stepės dalyje, galiausiai yra pasmerkti joje žiemoti.
Napoleonui, Hitleriui ir Stalinui teko išlaikyti savo kariuomenes mobilias stepių žiemos akivaizdoje, o dabar, kai Vladimiro Putino invazija vis labiau stringa, jo kariuomenė žiemą kaupia savo pajėgas ir pavasarį ruošiasi naujam puolimui.
Abiem pusėms reikia pertraukos, tačiau ukrainiečiai yra geriau pasirengę ir turi daugiau motyvacijos nesustoti, todėl galima tikėtis, kad jie išlaikys spaudimą, bent jau Donbase.
Kreminos ir Svatovės apylinkėse jie yra labai arti didelio proveržio, kuris Rusijos pajėgas nustumtų beveik 65km atgal iki kitos gynybinės linijos, netoli tos vietos, kur vasario mėn. faktiškai prasidėjo jų invazija.
Kijevas nenorės sustoti, kai žino, jog potencialus laimėjimas yra toks didelis. Vis dėlto Ukrainos puolimas gali būti sustabdytas pietvakariuose, atgavus Chersoną.
Persikelti į rytinę Dniepro upės pusę, kad paspaustų pažeidžiamas Rusijos kelių ir geležinkelių jungtis į Krymą, gali būti per daug sudėtinga. Tačiau niekada negalima atmesti galimybės, kad Kijevas pradės netikėtą naują puolimą.
Svarbiausias 2023 m. veiksnys bus Rusijos pavasario puolimo likimas. V.Putinas pripažino, kad apie 50 000 naujai mobilizuotų karių jau yra fronte, kiti 250 000 mobilizuotųjų treniruojasi kitiems metams.
Kol šių naujų Rusijos pajėgų likimas nenusistovės mūšio lauke, galima tikėtis tik dar didesnio karo.
Vienintelė kita perspektyva – trumpos ir nestabilios paliaubos. V.Putinas aiškiai parodė, kad nesustos. O Ukraina aiškiai parodė, kad nepaliaus kovoti.
„Ukraina susigrąžins savo žemes“
Ukraina laimės visiškai atkurdama savo teritorinį vientisumą ne vėliau kaip 2023 m. pavasarį. Šią išvadą lemia du veiksniai.
Vienas jų – Ukrainos kariškių ir visos ukrainiečių tautos motyvacija, ryžtas ir drąsa, kuri yra beprecedentė šiuolaikinėje karo istorijoje.
Kita priežastis yra ta, kad po ilgų nuolaidžiavimo Rusijos diktatoriui metų Vakarai pagaliau suvokė, kokio masto istorinis iššūkis jiems gresia. Tai geriausiai iliustruoja neseniai NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo paskelbtas pranešimas.
„Kaina, kurią mokame, yra pinigai. O ukrainiečiai moka krauju. Jei autoritariniai režimai pamatys, kad už jėgą gali būti atlyginta, mes visi sumokėsime daug didesnę kainą. Ir pasaulis taps pavojingesnis mums visiems“.
Tikslų neišvengiamos Ukrainos pergalės laiką nulems greitis, kuriuo NATO sugebės pristatyti naują karinės puolamosios ginkluotės (tankų, lėktuvų, tolimojo nuotolio raketų) komplektą.
Tikimasi, kad artimiausiais mėnesiais (o gal savaitėmis) Melitopolis taps pagrindiniu mūšio tašku. Užėmę Melitopolį, ukrainiečiai lengvai persikels prie Azovo jūros, veiksmingai nutraukdami tiekimo ir ryšių linijas į Krymą.
Dėl Rusijos kapituliacijos bus oficialiai susitarta per technines derybas po triuškinančios ukrainiečių pažangos mūšio lauke.
Nugalėjusios jėgos – Ukraina, Jungtinė Karalystė bei JAV suformuos naują tarptautinę saugumo struktūrą.
„Pabaigos dar nematyti“
Vladimiras Putinas tikėjosi, kad Ukraina pasyviai pritars galingesnio kaimyno veiksmams, o kitos šalys reikšmingai neįsitrauks. Dėl šio rimto neapskaičiavimo konfliktas užsitęsė ir, atrodo, jo pabaigos dar nematyti.
Žiema bus sunki, nes Rusijos atakos prieš Ukrainos infrastruktūrą bandys palaužti jau ir taip nusilpusių gyventojų moralę bei ištvermę. Tačiau ukrainiečių atsparumas pasirodė esąs nepaprastas. Jie bus tvirti. Karas dar tikrai tęsis.
Derybų perspektyvos niūrios. Kad būtų galima sudaryti taikos susitarimą, turi pasikeisti pagrindiniai bent vienos pusės reikalavimai. Nėra jokių įrodymų, kad tai jau įvyko arba kad tai įvyks artimiausiu metu.
Karo išlaidos, tiek materialinės, tiek žmogiškosios, gali palaužti Rusijos politinio elito įsipareigojimą. Pagrindinis veiksnys nulemsiantis karo pabaigą susidarys Rusijos viduje.
Ankstesni karai, kuriuose klaidingas situacijos įvertinimas buvo lemiamas elementas, pavyzdžiui, JAV karas Vietname arba Sovietų Sąjungos karas Afganistane, baigėsi tik taip. Šalies, kuri netinkamai įvertino situaciją, vidaus politinės sąlygos pasikeitė, todėl pasitraukimas, „garbingas“ arba ne, tapo vienintele realia galimybe.
Tačiau tai gali įvykti tik tuo atveju, jei Vakarai ir toliau tvirtai rems Ukrainą, net ir susidūrę su padidėjusiu vidaus spaudimu, kuris susijęs su karo išlaidomis.
Deja, tai ir toliau bus ilgai užsitęsusi politinė, ekonominė ir karinė apsisprendimo kova. Ir iki 2023 m. pabaigos karas greičiausiai vis dar tęsis.
„Jokio kito rezultato, išskyrus Rusijos pralaimėjimą“
Planuoti pergalės paradą Kijeve dar per anksti, tačiau dabar visa dinamika yra Ukrainos pusėje ir yra tikimasi, jog jie laimės šį karą, tikriausiai dar 2023 m.
Žiemą viskas vyks lėčiau, tačiau neabejotina, kad Ukrainos pajėgos bus geriau pasirengusios nei Rusijos kariai, nes iš Jungtinės Karalystės, Kanados ir Vokietijos bus atgabenta žiemos įranga.
Sausio mėnesį Ukraina gali būti pajėgi pradėti paskutinį kampanijos etapą – Krymo išlaisvinimą.
Istorija byloja, jog karas yra valios ir logistikos išbandymas. Matant Ukrainos žmonių ir karių ryžtą bei sparčiai gerėjančią Ukrainos logistinę padėtį, nematyti kito rezultato, kaip tik Rusijos pralaimėjimas.
Rusijos pasitraukimas iš Chersono iš dalies paskatino padaryti tokią išvadą. Pirma, tai yra psichologinis Ukrainos žmonių palaikymas, antra, tai yra didžiulė Kremliaus gėda, trečia, Ukrainos pajėgoms suteikiamas esminis operacinis pranašumas – visi Krymo prieigos taškai dabar yra Ukrainos ginklų sistemų veikimo zonoje.
Manoma, kad 2023 m. pabaigoje Krymas bus visiškai sugrąžintas Ukrainos kontrolei bei suverenitetui, nors gali būti sudarytas koks nors susitarimas, kuris leis Rusijai palaipsniui sumažinti dalį savo karinių jūrų pajėgų buvimo Sevastopolyje, galbūt net iki sutarties pabaigos (maždaug 2025 m.), kuri galiojo prieš Rusijai neteisėtai aneksuojant Krymą.
Bus dedamos pastangos atkurti Ukrainos infrastruktūrą Azovo jūros pakrantėje, įskaitant svarbius Mariupolio ir Berdiansko uostus, o Šiaurės Krymo kanalo atidarymas, kuriuo vanduo iš Dniepro upės nukreipiamas į Krymą, bus dar vienas svarbus projektas, kuriam bus skiriamas dėmesys.
„Tikėkitės daugiau to paties“
Štai ką kiekviena pusė norėtų pasiekti kitame karo etape.
Tik maždaug pusė iš 300 000 mobilizuotų Rusijos karių jau yra kovų zonoje. Likusi dalis, kartu su pajėgomis, atlaisvintomis veiksmams po Chersono pasitraukimo, suteikia rusams galimybę pradėti puolimą.
Luhansko ir Donecko sričių užėmimas bus tęsiamas, tačiau didelis Rusijos proveržis, pavyzdžiui, veržimasis iš pietų į Pavlogradą ir Ukrainos pajėgų apsupimas Donbase yra mažiau tikėtinas.
Labiau tikėtina, kad bus tęsiama dabartinė taktika – lėtas Ukrainos pajėgų smulkinimas siauromis kryptimis ir vangus veržimasis į priekį, pavyzdžiui, Bachmuto ir Avdijivkos rajonuose, o galimai tokia pati taktika bus taikoma ir Svatovės-Kreminos rajone.
Atakos prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą bus tęsiamos, siekiant išlaikyti nualinimo strategijos tikslus.
Didelės Ukrainos pajėgos taip pat buvo išlaisvintos po Rusijos atsitraukimo iš Chersono. Joms strategiškai vertingiausia kryptis yra į pietus, į Melitopolį arba Berdianską, siekiant atkirsti Rusijos žemyninės dalies koridorių į Krymą. Tai būtų didelė ukrainiečių pergalė, būtent todėl rusai stiprina Melitopolį.
Kitas Ukrainos variantas yra Svatovė – sėkmė joje keltų pavojų visam šiauriniam visos Rusijos fronto linijos flangui.
Neaišku kiek Ukrainos pajėgų šiuo metu yra laisvų ir tinkamų puolimui, ir kokį grafiką ant savo stalo turi generolas V.Zalužnyj, kuriame nurodyta, kiek kuriamų naujų rezervinių brigadų ir korpusų bus parengta po vieno, dviejų ar trijų mėnesių, įskaitant gyvąją jėgą, šarvuotąją techniką ir sunkiąją ginkluotę.
Kai užšals purvas, gausime atsakymą į šį klausimą. Ir šis atsakymas šiek tiek priartins prie karo pabaigos prognozių.
Parengta pagal BBC inf.
