„Yra toks kaimas, kuris vadinasi Jampilis. Mus užpuolė okupantai. Sprogus sviediniui, skeveldrinis sviedinys pataikė man į galvą. Mane nuvežė į ligoninę, žaizdą susiuvo ir aš grįžau į fronto liniją“, – neseniai „Laisvojo Europos“ radijo Gruzijos tarnybai pasakojo A. Chkhetiani.
45 metų V.Chkhetiani yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų narys, karys, tarnaujantis 128-osios kalnų šturmo brigados dalinyje.
Anot jo, grįžimas į mūšio lauką buvo nutrauktas, kai staiga pablogėjo sveikata ir jis buvo priverstas „atlikti reabilitaciją“ ligoninėje, kur sveiksta iki šiol.
Manoma, kad šimtai etninių sakartveliečių kovoja Ukrainoje su Kijevo pajėgomis. Visų pirma su gruzinų legionu – jau daug metų Ukrainoje veikiančiomis kovotojų pajėgomis, kurias sudaro ne tik etniniai sakartveliečiai, bet ir kiti užsieniečiai.
Gruzinų legionas buvo suformuotas 2014 m. Rusijai pradėjus kurstyti neramumus rytiniame Donbaso regione, netrukus po to, kai Kremlius neteisėtai aneksavo Krymą. Šis legionas galiausiai buvo integruotas į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Nurodoma, kad šiose pajėgose yra 800 – 1000 karių, maždaug po lygiai pasiskirsčiusių tarp etninių sakartveliečių ir kitų tautybių atstovų.
Gruzinų legionas pastaruoju metu patyrė keletą nuostolių aplink Bachmutą – rytinės Donecko srities miestą, kurį pastarosiomis savaitėmis smogė Rusijos kariuomenė.
Netrukus po to, kai vasario 24 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsakė pradėti visišką Rusijos invaziją į Ukrainą, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paskelbė raginimą užsieniečiams imtis ginklų ir ginti jo šalį. Kijevo valdžia sukūrė interneto svetainę, kad palengvintų šį procesą.
Ukraina teigė, kad atsiliepė tūkstančiai savanorių iš dešimčių šalių, nors kai kas šiais skaičiais abejoja.
Nors tikslus užsienio kovotojų Ukrainoje skaičius gali būti nepasiekiamas, aukų skaičius – aiškesnis. Sakartveliečių, kurių šalyje gyvena tik apie 3,7 mln. gyventojų, žuvo daugiau nei bet kurios kitos tautybės žmonių.
Per vieną iš naujausių incidentų gruodžio pradžioje netoli Bachmuto miesto Donbaso regiono rytuose žuvo penki sakartveliečiai.
Bachmutas, kuriame iki Rusijos invazijos vasario mėn. gyveno 80 tūkst. žmonių, tapo rytinio fronto dalyje vykstančio įnirtingo karo simboliu, kur pastarosiomis savaitėmis priešo pozicijos retai pasistūmėdavo toliau nei kelis šimtus metrų.
Kai kurie karo ekspertai teigia, kad Bachmutas neturi didelės strateginės vertės, tačiau Rusijos pajėgos, įskaitant samdinius, kovojančius „Wagner“ grupei, pastarosiomis dienomis suintensyvino šio miesto bombardavimą.
„Sakartveliečių savanoriai žuvo apsupti netoli Bachmuto. Tai buvo vaikinai iš Sakartvelo, kovoję už Ukrainą savanorių bataliono „Karpatų Syč“ sudėtyje. Vaikinai buvo apsupti. Jie atsisakė pasiduoti okupantams. Rusai juos apšaudė smarkia artilerijos ugnimi“, – aiškino Gruzijos legiono įkūrėjas ir vadas Mamuka Mamulašvilis.
„Per karą Ukrainoje jau žuvo 33 savanoriai iš Sakartvelo. Sakartvelas paaukojo daug gyvybių, kad paremtų Ukrainą“, – gruodžio 5 d. Sakartvelo žiniasklaidai sakė M.Mamulašvilis. Gruodžio 15 d. šis skaičius išaugo iki 35.
Nepaisant pavojų ir pastaruoju metu Gruzijos legione padažnėjusių aukų, V.Chkhetiani teigė, kad jo sprendimas prisijungti prie Ukrainos kariuomenės buvo teisingas.
„Mane įtikino tai, kad šis karas skirtas ne tik Ukrainai ar net Sakartvelui, bet ir visam pasauliui. Mūsų dvi šalys – mūsų maža šalis ir Ukraina, kuri yra daug didesnė – turi bendrą priešą“, – sakė jis.
V.Chkhetiani ir daugeliui kitų sakartveliečių Rusijos karas prieš Ukrainą atgaivino karčius prisiminimus apie Maskvos invaziją į jų šalį 2008 m. Tų metų rugpjūčio 8 d. Rusijos pajėgos pradėjo pirmąjį XXI a. karą Europoje.
Rusija įvedė kariuomenę ir išstūmė Sakartvelo pajėgas iš ginčijamų Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų, išvarydama daugiau kaip 190 000 žmonių. Dabar Maskva pripažįsta abi šias teritorijas kaip nepriklausomas valstybes ir abiejuose regionuose išlaiko dideles karines pajėgas. Dauguma šalių pripažįsta Pietų Osetiją ir Abchaziją ne kaip nepriklausomas teritorijas, o kaip Sakartvelo dalį.
V.Chkhetiani kovojo 2008 m. kare – tai tik vienas skyrius jo turtingoje karinėje biografijoje. Jis taip pat dalyvavo taikos palaikymo operacijose Afganistane kaip NATO vadovaujamų Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) narys, kaip ir kiti Ukrainoje kovojantys sakartveliečiai.
Pasak Ukrainos pareigūnų, pirmosiomis invazijos dienomis į Kijevo kvietimą atvykti ir kovoti atsiliepė daugiau kaip 20 000 savanorių iš 52 šalių.
Tačiau neaišku, kiek jų iš tikrųjų paėmė ginklą į rankas ir pradėjo kovoti.
Ukrainos prezidento patarėjas Oleksejus Arestovičius liepą sakė, kad mūšiuose dalyvavo apie 1 000 proukrainietiškų užsienio kovotojų.
Atrodo, kad kovotojai iš Rytų Europos ir buvusių sovietinių respublikų vis dar „sudaro didžiąją dalį atvykstančiųjų, o Lenkija, Sakartvelas, Baltarusija, Latvija, Lietuva ir Rumunija yra dažniausiai atviruose šaltiniuose minimos kilmės šalys“, rugpjūtį pažymėjo „Russia Matters“.
V.Chkhetiani sako, kad jo padalinyje yra daug tautybių atstovų, bet tai, atrodo, nėra svarbu.
„Tarp mūsų nėra jokio skirtumo. Priklausomai nuo rango ar pareigų skiriasi atlyginimas, bet mes visi gauname atlyginimą. Mūsų batalione daugiausia sakartveliečių, bet yra vietinių vengrų, taip pat romų, bet visi tarnauja ir visi gauna atlyginimą. Nesvarbu, ar esi ukrainietis, sakartvelietis, ar kitos tautybės“, – teigė V.Chkhetiani.
V.Chkhetiani buvo ypač skaudi vieno bendražygio, su kuriuo artimai bendravo, netektis.
„Jis mirė kovo mėnesį, ir jie negalėjo išvežti jo kūno. Jis man buvo ne tik draugas, bet tarsi mano šeimos narys, – sakė V.Chkhetiani. – Žinote, kaip būna, miegate tame pačiame bunkeryje, tame pačiame kampe, kartu laužote duoną.... Nėra didesnės draugystės už šią“.
Be to, kad linki greitos karo pabaigos ir pergalės Ukrainai, V.Chkhetiani tikisi, kad jo bendražygiai „grįš sveiki ir gyvi“.
„Nes šiuo metu situacija yra tokia, kad nežinau.... neaišku, ar jie saugūs, ar ne“, – sakė V.Chkhetiani. – Noriu, kad jie visi grįžtų pas savo šeimas sveiki ir laimingi“.
