– Kokią taktiką taiko įsibrovėliai?
– Priešas permetė ten elitinius „Wagner“ samdinių ir desantinius šturmo dalinius. Ten nėra užfiksuota vadinamųjų mobilizuotųjų. Tikslas – bet kokia kaina paimti Soledarą.
Įsitikinę, kad negali užimti Bachmuto miesto dėl sunkių sąlygų ir Ukrainos gynybos tankumo, rusai nusprendė visas jėgas nukreipti į šiauriau esantį Soledarą, nes šio miesto užėmimas perkerta kelią į Bachmutą iš Slovjansko ir nutraukia dalį komunikacijų ir tiekimo linijų.
Rusai atsižvelgė į savo neigiamą patirtį šturmuojant gyvenamąsias vietoves ir dabar pirmiausia užsiėmė miesto apsupimu. Tai reiškia, kad pagrindinės jų pastangos yra sutelktos apjuosti Soledarą iš šiaurės ir pietų bei taip apsupti Ukrainos 10-ąją kalnų šturmo brigadą ir 46-ąją desantinę šturmo brigadą, kurios ten yra nuo gruodžio.
Šis šturmas tęsiasi dvi savaites. Priešas atakuoja nedidelėmis grupėmis, sudarytomis dažniausiai iš 8 žmonių. Tai „vagnerovcai“, kurie nešasi su savimi maksimalų kovinį komplektą, turi nešiojamus reaktyvinius pėstininkų minosvaidžius „Šmel“.
Jei pirma grupė žūsta, tampa orientyru kitai kita „vagnerovcų“ grupei, kuri seka įkandin. Jie eina bangomis – kasdien vykdo dešimtis puolamųjų veiksmų.
Priešas veikia plačiai išsiskleidęs, siunčia grupes – jie pakeitė savo taktiką. Veikia kartu su artilerija. Kiekvienoje „vagnerovcų“ puolimo grupėje yra dronų operatorius, kuris į ukrainiečių pozicijas nukreipia rusiškus 82 mm ir 120 mm kalibro minosvaidžius.
Ten tiesioginiai susišaudymai vyksta 10–30 metrų atstumu. Šturmuojama nuolat – ir dieną, ir naktį. Tačiau Ukrainos desantininkai laikosi, nors situacija sunki. Priešas bando perkirsti esminį kelią, einantį į Slovjanską.
– Kuo dar Soledaras svarbus priešui?
– Pirmiausia dėl to, kad ten lengviau patekti nei į Bachmutą, ir rusai tikisi, kad Soledaro užėmimas leis jiems atsidurti Ukrainos pozicijų užnugaryje, išsiveržti į operatyvinę erdvę prie savo šarvuotosios technikos, jau iš šiaurės užeiti į Bachmutą ir apsupti ten esančią mūsų grupuotę.
Paties Bachmuto užimti nepavyko, todėl dabar jie bando prasiveržti per Soledarą ir apsupti visą grupuotę Bachmute, o tuo pat metu atsiveria tiesus kelias į Slovjanską.
Nors reikia pasakyti, kad Soledaro puolime rusai šarvuotosios technikos nenaudoja, o išskirtinai lengvuosius šturmo būrius. Tačiau Soledaras yra svarbus, nes tada leidžia kontroliuoti ir Bachmutą, ir Slovjanską ir visą šių miestų konglomeratą. Tai reiškia, kad vėl atsiras spaudimas Charkovo sričiai.
– Kokia situacija su Ukrainos kariškių palaikymu – ar jie gauna reikiamą paramą, pastiprinimą, pajėgas, priemones Soledarui ginti?
– Dalinių ten užtenka. Yra dvi brigados – 10-oji ir 46-oji. Pakankamai artilerijos. Tačiau padėties sudėtingumas slypi tame, kad priešas veikia labai mažomis grupėmis. Todėl panaudoti artilerijos beveik neįmanoma.
Labai mažos grupės – nuo 4 iki 15 žmonių. Jie juda labai greitai – ir kanalizacijos grioviais, ir upeliais, todėl labai sunku nustatyti jų buvimo vietas. Didesnės grupės – iki 15 žmonių – nešasi ir sunkiuosius kulkosvaidžius, AGS nešiojamus granatsvaidžius. Veikia labai greitai ir sumaniai. Tačiau mūsų pajėgų šiame rajone iš esmės pakanka.
— Ko dabar reikia Soledaro gynėjams? Su kokiais dar sunkumais jie susiduria?
– Reikia ugnies paramos, pirmiausia minosvaidžių, nes artilerija nespėja operatyviai reaguoti. Reikalinga lengvoji lauko artilerija, granatsvaidžiai. Ten, beje, puikiai gali praversti tie patys NLAW, kurie kaip tik skirti pėstininkams naikinti iki 800 metrų atstumu. Iš principo to pakanka. Bet situaciją sunkina oro sąlygos.
Labai žema temperatūra, kuri, žinoma, veikia ir priešą, bet mus – irgi. Ten neįmanoma kurti laužų, nes visa tai labai greitai nustato dronai. Kariai yra nuolatiniame strese, be to, labai šalta.
– Ar numanomas Rusijos pajėgų nuostolių dydis?
– Kiekvieną dieną jie praranda mažiausiai po kelis šimtus žuvusiais. Vadinasi, po tiek dienų mūšių jau kalbame apie tūkstančius.
Parengta pagal nv.ua
