Dėl pastaraisiais mėnesiais Rusijoje kilusių paslaptingų gaisrų kaltinami Ukrainos diversantai ir net Vakarų žvalgybos agentai, tačiau naujajame britų režisieriaus Jake'o Hanrahano dokumentiniame filme teigiama, kad „plataus masto aktyvų pasipriešinimą Rusijos viduje“ dabar vykdo pačios Rusijos piliečiai.
„Sakomas toks dalykas: „Na, tai turi būti CŽV“, – „Radio Free Europe/Radio Liberty“ kalbėjo J. Hanrahanas, paklaustas apie išpuolių prieš su karu susijusią infrastruktūros Rusijoje virtinę. – O kaip dėl to, „Ne“? O kaip dėl to, kad kai kuriems rusams iš tiesų taip nusibodo V. Putinas, kad jie ketina kažką daryti.“
J. Hanrahanas yra britų kino režisierius, geriausiai žinomas dėl savo paties žiniasklaidos priemonės pavadinimu „Popular Front“ išleistų dokumentinių filmų apie konfliktus.
Naujajame filme „Rusijos antiputiniškas pogrindis“ (angl. „Russia's Anti-Putin Underground“), kuris sausio 3 d. buvo paskelbtas „YouTube“, du rusų „partizanai“ susitinka su J. Hanrahanu snieguotame miške Rytų Europoje, netoli sienos su Rusija. Užmaskuotais veidais ir užmaskuotais balsais jie pasakoja apie sabotažo akcijas, kuriose, jų teigimu, tiesiogiai dalyvavo (įskaitant geležinkelio linijų ir mobiliojo ryšio bokšto prie Ukrainos sienos sunaikinimą) arba padėjo organizuoti kitoms grupuotėms.
Jie tvirtina, kad visoje Rusijoje veikia apie 30 grupuočių, kurias kol kas vienija tikslas pakenkti Kremliui.
Vyrai sakė režisieriui, kad rizikuoja savo gyvybe, nes „tai ne [Putino] šalis, tai mūsų šalis“, ir pridūrė: „Jei ne dabar, tai kada?“
Pora atstovauja „anarchokomunistinei“ grupei, žinomai kaip BOAK, vienai iš kelių radikalių kairiųjų organizacijų Rusijoje ir Baltarusijoje, kurių tikslai prieš 2022 m. invaziją buvo migloti.
Dabar, turėdama aiškiai apibrėžtą trumpalaikį tikslą – sustabdyti karą Ukrainoje – BOAK išpopuliarėjo „Telegram“, kur aktyviai verbuoja „bendražygius“.
J. Hanrahanas pirmą kartą susisiekė su grupe per „Telegram“.
„Aš tiesiog pasakiau: „Klausykite, žinau, kad bandote skleisti savo žinią, ir noriu apie tai sukurti dokumentinį filmą“, – prisiminė jis.
Patikimumas buvo nustatytas paprašius grupės parodyti kai kurių jų išpuolių filmuotą medžiagą, kuri nebuvo niekur pasirodžiusi internete.
„Jie atsiuntė daugiau nei pakankamai“, – prisimenė britas.
Be to, daug metų rengęs reportažus apie įvairias anarchistų grupuotes, žurnalistas sako gana aiškiai supratęs, kokiuose tinkluose grupė juda.
„Be jokios abejonės, mano galva, šie vaikinai yra tikri“, – sakė jis.
Susitikus su pora, J.Hanrahanui iš pradžių buvo nurodyta bendra vietovė, o paskui konkreti vieta prieš pat planuotą susitikimą. Išsiuntęs šifruotą elektroninį laišką, kad praneštų, jog yra vietoje, J.Hanrahanas sako, kad pora pasirodė iš miško, kur netoliese laukė.
Abu rusai sakė, kad žvalgybinę informaciją apie tai, į ką taikytis, gavo iš „Wikimapia“ – svetainės, kurioje kiekvienas gali pridėti nuotraukų ir objektų aprašymų žemėlapyje.
„Taigi tiesiog atsidarai [svetainę] ir randi: „Gerai, čia yra karinis objektas“, – aiškino vienas iš vyrų. Po kelių žvalgomųjų kelionių į savo taikinį diversantai atakavo.
Bene ryškiausias filmo momentas – kai pora dalykiškai pasako, kodėl jų niekada nesuims gyvų.
„Geriau mirti, nei būti kankinamam ir galbūt išduoti informaciją“, – sakė vienas iš jų.
Vyrai panaudotų pistoletą, peilius ar „bet ką, ką [mes] rasime“, kad kovotų iki mirties, arba, matyt, nusižudytų, jei pabėgimas taptų neįmanomas, nes „visa tai geriau nei būti Rusijos kalėjime“.
J. Hanrahanas sako, kad sukurti filmą jį paskatino, anot jo, vis labiau supaprastinti pranešimai apie konfliktą ir etninės neapykantos plitimas socialinėje žiniasklaidoje.
„Kai kurie iš šių žmonių „Twitter“ tinkle svaigsta, – sako jis. – „Visi rusai yra orkai“ ir pan. Na, iš tikrųjų, ne, kai kurie iš jų rizikuoja didžiausiu savo gyvenimu, kad padėtų ukrainiečiams, kurių niekada nesutiks ir kurių niekada nepažins. Ir aš noriu pasakyti, kad tai daug ką pasako.“
Parengta pagal „Radio Free Europe/Radio Liberty“ inf.
