Vyras iš pradžių kategoriškai atsisakė kalbėtis, pareiškęs, jog turiu kreiptis į būrio vadą dėl specialaus leidimo, tačiau kario nepatiklumą pavyko pratirpdyti pakreipus kalbą apie neseniai pasibaigusį pasaulio futbolo čempionatą bei Anglijos ekipos žaidimą.
Kiek vėliau Jamesas sutiko nusifotografuoti užsidėjęs veidą dengiančią kaukę ir atsakyti į kelis klausimus anonimiškai, neviešindamas jokių neleistinų faktų.
– Kodėl nusprendei vykti į karą Ukrainoje?
– Esu kilęs iš Bornmuto miesto, iš kariūnų šeimos, ir nuo vaikystės girdėjau tėvo pasakojimus apie herojiškus žygius.
Rusijai užpuolus Ukrainą su broliu Peteriu, irgi kariškiu, septyneriais metais už mane vyresniu, susižavėjome pranešimais apie gynėjų ryžtą kovojant su gerokai gausesniu priešu, nutarėme pasitraukti iš tarnybos Jungtinės Karalystės kariuomenėje ir skristi padėti ukrainiečiams.
– Seniai čia atvykote?
– Peteris atvyko liepą, o aš rugsėjį. Jis karo inžinierius, aš išminuotojas.
– Kovojate užsieniečių būryje?
– Taip, kartu su kitais penkiolika vakariečių, atvykusių iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Austrijos sudarome svetimšalių padalinį. Esame prijungti prie ukrainiečių būrio ir drauge kovojame prie Bachmuto miesto.
– Ar nekyla nesusipratimų dėl skirtingo vakariečių ir ukrainiečių karinio pasiruošimo, kalbos barjero?
– Pradžioje buvo nesusipratimų, bet prisitaikėme vieni prie kitų. Man padėjo tai, kad buvau dalyvavęs NATO karinėse pratybose su Rytų Europos atstovais iš Lietuvos ir Estijos: žinojau apie kultūrinius ir istorinius karybos skirtumus.
– O Ukrainoje teko sutikti karių lietuvių?
– Neteko.
– Bachmutas dabar yra laikomas vienu pavojingiausių fronto ruožų. Ar anksčiau jums teko ką nors panašaus patirti?
– Neteko, nei aš, nei brolis prieš tai nedalyvavome jokiuose karuose. Kai atvykau į Bachmutą, pirmą dieną buvau šokiruotas tokios gausybės aplinkui sprogstančių bombų, ir, neslėpsiu, kažkiek išsigandau, nes tai buvo tikras pragaras.
Žinokite, jei koks karys jums sakys, kad pirmąkart patekęs į artilerijos apšaudymą neišsigando, tai neabejokite, kad meluoja, nes nuo bombų pasislėpti neįmanoma: jos arba skrenda pro šalį, arba į tave ir išsigelbėjimo nėra.
Manau, Bachmuto frontas šiuo metu yra viena pavojingiausių vietų planetoje. Karo mokykloje mus mokė, jog apkasuose kariai išbūna kelias dienas ir po to keičiasi poilsiui, o čia tenka apkasuose ištverti net po dvi savaites.
– Ar po kelių kovos mėnesių ir toliau manote, kad ukrainiečių drąsa ir pergalės ryžtas yra išskirtinis?
– Taip, savo požiūrio į ukrainiečius nepakeičiau – tai labai ryžtinga ir kovinga tauta.
Neseniai mačiau tokį atvejį ligoninėje: sanitarė siuvo artileristo žaizdas kojoje, o tas rūkė ir nė karto nesudejavo. Kai ji sutvarstė žaizdą ir siūlė kelias paras sustiprėti ligoninėje, ukrainietis karys pasakė, jog turi grįžti pas saviškius ir išskubėjo atgal į apkasus.
Tada ir pagalvojau – jei toks karas kiltų mano gimtinėje, atsirastų labai mažai žmonių, norinčių rizikuoti savo gyvybe ir savanoriais eiti ginti Jungtinės Karalystės.
Mudu su broliu sužavėjo Ukrainos žmonės, fronte įgijome gerų draugų ir sugalvojome po karo pasilikti gyventi Kijeve. Galimai įkursime savo firmą, pirksime būstą, bet prieš tai reikia nugalėti Rusiją – ir taip, kad ji daugiau nedrįstų kelti kojos į šią šalį.
