Kiekvieną dieną vilkikų karavanas driekiasi kelis kilometrus kalnų greitkeliu Sakartvele, netoli sienos su Rusija ir kiekvieną dieną eilė vis ilgėja. Beje, tai yra tas pats kelias, kuriuo nuo Kremliaus vadovo Vladimiro Putino paskelbtos mobilizacijos neseniai masiškai bėgo Rusijos piliečiai.
Sunkvežimiai su kroviniais – automobilių dalimis, pramoninėmis medžiagomis, cheminėmis medžiagomis ir net arbatos maišelių popieriumi – kelias dienas laukia, kol galės kirsti sieną, o jų kelionė paprastai prasideda Turkijoje ir baigiasi Rusijos miestuose, kur vakarietiškos prekės turi didelę paklausą.
Karas Ukrainoje staiga nutraukė daugelį Rusijos prekybos ryšių su Europa, tačiau šalies ekonomika greitai prisitaikė ir rado alternatyvius importo kelius. Per pastaruosius 10 mėnesių Sakartvelas – 3,6 mln. gyventojų turinti valstybė, kuri 2008 m. kariavo skausmingą karą su Maskva – tapo patogiu logistikos kanalu tarp Rusijos ir išorinio pasaulio.
Prekybos augimas reiškia netikėtą naudą vilkikų vairuotojams, tokiems kaip Murmanas Nakašidzė, 48 metų kartvelas, kuriam priklauso nedidelė keturių vilkikų transporto įmonė, gabenanti krovinius iš Turkijos į Rusiją – nuo elektronikos iki statybinių medžiagų. Po to, kai daugelis Europos bendrovių nutraukė prekybą su Maskva, protestuodamos prieš karą arba laikydamosi Vakarų sankcijų, jo verslas suklestėjo.
Dabar jo mobilusis telefonas nepaliaujamai skamba su užsakovų prašymais pervežti prekes į Rusiją už vis didesnį mokestį. „Daugeliui tai karas, bet kiti gauna pelno, – sakė M.Nakašidzė. – Tai gerai mums, ekonomikai, bet blogai kitiems.“
Prekių įsigijimas per Sakartvelą ir kaimynines šalis, tokias kaip Armėnija ir Azerbaidžanas, padėjo Rusijai atlaikyti ekonominę audrą, kurią sukėlė jos invazija į Ukrainą. Nors kai kurių prekių trūksta, o daugelis Vakarų bendrovių nutraukė savo veiklą, vyriausybė Kremliuje teigia, kad praėjusiais metais Rusijos ekonomika susitraukė tik apie 2,5 proc.
Nors ekonomikos augimo perspektyvos išlieka miglotos, visiškas žlugimas, kurį kai kurie ekonomistai prognozavo dėl Vakarų sankcijų, neįvyko.
Sakartvelas, esantis Kaukaze, pietrytiniame Europos pakraštyje, yra greičiausias sausumos kelias į Turkiją, kuri tapo viena iš pagrindinių Rusijos prekybos jungčių su Vakarais. Per pirmuosius šešis 2022 m. mėnesius krovinių tranzitas tarp Turkijos ir Rusijos patrigubėjo ir didžioji jų dalis keliavo Sakartvelo keliais, rodo pagrindinio šios šalies investicinio banko „TBC Capital“ atliktas tyrimas.
Rusijos federalinės muitinės tarnybos duomenimis, vidutiniškai sunkvežimių eilė, nusidriekusi norint kirsti sieną, vingiuojančią vaizdingais šiaurės Sakartvelo šlaitais, gruodį buvo daugiau nei dvigubai ilgesnė nei prieš metus. Transporto srautas yra daug didesnis, nei pasienio kontrolės punktas gali aptarnauti.
„Dabar čia visi – baltarusiai, kazachai, uzbekai, anksčiau jų čia niekada nebuvo“, – laikraščiui „The New York Times“ sakė 60 metų Alikas Oganesianas, kuris laukdamas eilėje remontavo savo sunkvežimį. Jis pridūrė, jog kartais vairuotojams tenka laukti taip ilgai, kad sugenda greitai gendantis krovinys.
Rusijos muitinė stengiasi išplėsti apdorojimo juostų skaičių, o Sakartvelas stato 5,5 km ilgio tunelį per problemiškiausią greitkelio dalį, kurią kartais užverčia nuošliaužos.
Eilės kartais nusidriekia iki pat sostinės Tbilisio, esančio už maždaug 160 kilometrų nuo sienos, o jo aplinkkelyje įrengtos specialios stovėjimo aikštelės, kuriose vilkikų vairuotojai gali ilsėtis ir miegoti, kol laukia. Spūstis nėra nepertraukiama. Eismą reguliuoja policijos patruliai, o dėl kalnuoto reljefo kai kuriuose ruožuose vilkikams draudžiama per ilgai ilgai stovėti. Kai sunkvežimių vairuotojai privažiuoja prie sienos, jie gauna bilietą su numeriu, kuris užtikrina jų vietą.
Ilgas laukimas daugelį vairuotojų skatina rinktis aplinkkelį ir įvažiuoti į Rusiją per kaimyninį Azerbaidžaną, todėl kelionė pailgėja keliomis dienomis.
Neįmanoma pasakyti, kokiai daliai Europos krovinių, gabenamų per Sakartvelą, taikomos Europos Sąjungos sankcijos. Tačiau tai, kad ši šalis tapo svarbia prekybos su Rusija jungtimi, išryškina galimą Europos Sąjungos sankcijų politikos spragą.
Sakartvelo vyriausybė tvirtino, kad griežtai vykdo Vakarų sankcijas ir kad daugelį krovinių buvo atsisakyta vežti. Tačiau valdančiosios partijos oponentai parlamente teigia, kad prekės ir pinigai per ją teka iš esmės netrukdomai.
Sakartvelo atvejis parodo, kaip trečiosios šalys sudarė sąlygas sankcijų paveiktoms valstybėms apeiti prekybos apribojimus, sakė Tarptautinio strateginių studijų instituto vyresnioji tyrėja Marija Šagina.
„Sakartvelas balansuoja tarp savo oficialios provakarietiškos orientacijos ir ekonominės priklausomybės nuo Rusijos, – pažymėjo M.Šagina ir pridūrė, kad sparčiai auganti prekybos apimtis gali viršyti Sakartvelo galimybes užtikrinti sankcijų vykdymą. – Sakartvelas atsidūrė labai ankštoje padėtyje.“
Nors didžiąją dalį maisto produktų Rusija gamina pati, o plataus vartojimo prekes gauna iš Azijos, Sakartvelo maršrutas padėjo Rusijai išspręsti probleminį europietiškų detalių ir žaliavų gamykloms trūkumą, sakė Ivanas Fediakovas, vadovaujantis Rusijos rinkos konsultacijų bendrovei „InfoLine“, konsultuojančiai įmones, kaip išgyventi esant dabartiniams apribojimams.
„Pagrindinė problema buvo pramoniniai kroviniai“, – pabrėžė jis.
Pavyzdžiui, Rusija gamina daug arbatos, tačiau importuoja filtravimo popierių, naudojamą arbatos maišeliuose. Balandžio mėnesį Europos Sąjunga uždraudė šio popieriaus eksportą į Rusiją, todėl Rusijos gamyklos buvo priverstos ieškoti alternatyvų iš Kinijos ir Turkijos. Kelias per Sakartvelą padėjo pristatyti produktą į Rusiją, padėdamas gamykloms išsilaikyti ir išsaugoti darbuotojų darbo vietas, paaiškino I.Fediakovas.
Nuo gegužės mėnesio Rusija gavo prekių už daugiau nei 20 mlrd. eurų, importuojamų per vadinamąjį lygiagretųjį importą, kai prekės į šalį įvežamos be prekės ženklo savininkės sutikimo, interviu valstybinei televizijai sakė Rusijos muitinės vadovas. Didžiąją dalį krovinių sudaro automobiliai ir gamyklų įranga.
Apskritai, šalies centrinio banko duomenimis, iki 2022 m. pabaigos Rusija beveik atkūrė prieškarinį importo lygį, kartu papildydama pagrindinį pajamų šaltinį – muitus, kuriuos surenka už į šalį įvežamas prekes.
Sakartvelo ekspeditorių asociacijos vadovas Aleksandras Davitidzė sakė, kad jo grupės nariai negabens jokių embargo krovinių Rusijai, tačiau mažesnės bendrovės gali norėti pasinaudoti situacija ir tai daryti.
A.Davitidzė teigė, kad netrukus po invazijos jis pradėjo gauti elektroniniu paštu Rusijos bendrovių ir privačių asmenų prašymus padėti pristatyti įvairias prekes į Rusiją.
„Dabar jų beveik negaunu, – sakė jis. – Tai reiškia, kad jie arba susirado tuo užsiimančias įmones, arba įkūrė savo.“
Ekonominis bendradarbiavimas su Rusija, kuri po 2008 m. karo perėmė penktadalio Sakartvelo teritorijos kontrolę, įsiutino daugelį kartvelų.
„Mūsų vyriausybė pasirinko tarpinį variantą, – sakė pasaulinės antikorupcinės organizacijos „Transparency International“ Tbilisio skyriaus vykdomojo direktoriaus pavaduotojas Giorgijus Oniani. – Tačiau bent jau asmeniškai kai kurie iš jų jaučiasi artimesni Rusijai ir Kremliui.“
Ekonomistai teigė, kad Sakartvelo ekonomikai suteiktas postūmis gali būti per didelis, kad verslas ir vyriausybė jam atsispirtų.
„Kai neturi tvirtos politinės pozicijos, daugeliu atvejų verslas visada ieško pelno, – sakė didžiausio Sakartvelo banko investicinės bankininkystės padalinio „TBC Capital“ vyresnysis teisininkas Giorgis Mžavanadzė. – Turkijos ir Rusijos įmonės naudojasi Sakartvelu kaip tranzito šalimi, ir mes už tai nebaudžiame.“
Didžiausias Sakartvelo jūrų uostas Potis prie Juodosios jūros rengia plataus užmojo plėtrą, kuri padvigubintų jo pajėgumus ir leistų priimti didesnius laivus. „Prieš karą pradėtas projektas dabar atrodo dar teisingesnis sprendimas nei anksčiau, – sakė Nyderlanduose įsikūrusios Počio uosto operatorės „APM Terminals“ komercijos direktorius Iainas Rawlinsonas. – Per Gruziją gabenamų krovinių apimtys labai išaugo.“
Po invazijos į Ukrainą „APM Terminals“ nutraukė verslo ryšius su Rusija, tačiau kai krovinys iškraunamas Gruzijoje, bendrovė nežino ir nekontroliuoja, kur jis keliauja, pridūrė I.Rawlinsonas.
„Kas vyksta su kroviniu po to, kai jis išvažiuoja iš mūsų – mes to nematome“, – pabrėžė jis ir teigė, kad didžioji dalis jo uosto apdorojamos prekybos yra skirta Centrinei Azijai, o ne Rusijai.
Smulkaus vilkikų verslo savininkas M.Nakašidzė sakė, kad norėtų plėsti savo įmonę, tačiau negali sau leisti daugiau vairuotojų, kurių paklausa dabar yra labai didelė.
„Jie tiesiog nori daugiau pinigų“, – sakė jis.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
