Gatvės ištuštėjusios. Kas kelios minutės praskrieja raketa ir netoliese sprogsta. Jevhenas Tkačiovas ir kiti pagalbos organizacijos „Proliska“ savanoriai yra vieninteliai žmonės, kurie juda po Bachmutą, aprūpindami likusius gyventojus maistu ir higienos reikmenimis.
Vakarinė Donbaso regiono miesto dalis beveik neatpažįstama. Iš daugelio namų liko tik plytų krūvos. Reklaminių stendų likučiai ir sudaužyti gatvių žibintai kabo virš kelių ir šaligatvių, kurie nusėti apvirtusiais ir sudegusiais automobiliais. Daugumos pastatų langai išdaužyti, išlaužytos durys atsidaro ir užsidaro nuo vėjo.
„Žinoma, kad tai pavojinga. Bet ką mes galime padaryti? Žmonėms reikia pagalbos, nes parduotuvės čia nebeveikia, o pinigų turi ne visi, – portalui DW sakė iš automobilio išlipęs Jevhenas. – Jis sustojo kieme, apsuptame kelių daugiabučių namų. Čia taip pat daugelis langų išdaužyti. Vyras bandė vieną jų uždengti plėvele, kai visai šalia pasigirdo sprogimo griausmas. Vyras pasilenkė slėptis, bet po kelių sekundžių grįžo prie darbo.
Nei elektros, nei vandens, nei dujų
Keli žmonės priėjo prie savanorių automobilio. „Humanitarinė pagalba! Humanitarinė pagalba!“ – šaukė Jevhenas, įkalbinėdamas daugiau gyventojų išeiti iš namų. Visi jie su savimi turi asmens tapatybės korteles, nes gavę pagalbą turi užpildyti formą su savo asmens duomenimis ir joje pasirašyti.
Staiga kažkas praskrido tiesiai virš namų stogų, garsiai prašvilpė ir netoliese sprogo. Šį kartą niekas net nesižvalgė, žmonės tiesiog toliau pildė formas. „Esame pripratę prie įvairiausių švilpimo garsų ir sprogimų“, – sakė moteris, vardu Nina.
Bachmute vyksta užpuolikų rusų ir Ukrainos gynėjų sekinimo karas. Fronto linija vis labiau artėja prie miesto. Jau kelis mėnesius čia nėra elektros, geriamojo vandens ir dujų.
Nina sakė, kad jos kaimynystėje gyvena apie 100 žmonių. Savanoriai ir Ukrainos kariuomenė aprūpino juos generatoriais, tačiau jie juos įjungia tik protarpiais: kad vienu metu įkrautų daugybę telefonų arba retkarčiais išskalbtų skalbinius.
Artimiausia degalinė yra Časiv Jaro mieste, maždaug už 12 kilometrų. „Važiuojame ten automobiliu, kuriam taip pat reikia degalų. Todėl taupome energiją“, – paaiškino Nina.
Žmonės pasilieka su sergančiais artimaisiais
Geriamąjį vandenį Bachmuto gyventojams taip pat tiekia Ukrainos kariuomenė arba pagalbos darbuotojai. Kitais atvejais žmonės jo bando prasimanyti patys, ieškodami šulinių vidiniuose privačių namų kiemuose. Maistą jie gamina gatvėje, ant grotelių ar ketaus viryklių.
Prie dviejų daugiabučių namų vyrai kapojo malkas. Vienas iš jų, 35 metų Dmytro, nešė rąstus į savo butą, kuriame gulėjo sergantis giminaitis. „Mes bute pasistatėme krosneles ir šildomės malkomis, – pasakojo jis. – Ant jų galima pastatyti puodą ar keptuvę ir ruošti maistą“. Iš kiemo buvo matyti pro kelis langus kyšantys vamzdžiai, iš kurių veržėsi dūmai.
Bachmute liko gyventi ištisos šeimos, nes sergantys ar pagyvenę žmonės negali arba nenori evakuotis. Priartėjo vyras su paaugle dukra. Mergaitė nenorėjo kalbėtis su žurnalistais, slepė veidą. „Negalime palikti savo sunkiai sergančios močiutės vienos Bachmute“, – paaiškino jos tėvas.
Mergaitė buvo vienintelis miesto gatvėse matomas vaikas. Beveik visi vaikai iš Bachmuto buvo evakuoti iki rugsėjo.
Gyvenimas rūsyje
Dar praėjusį pavasarį, frontui artėjant prie miesto, žmonės šioje Bachmuto dalyje kruopščiai išvalė savo rūsius ir ten pasistatė baldus, kai kuriuos iš jų pasigamino patys. Ten apačioje beveik nėra ryšio, pažymėjo Nina.
Ji ėjo priekyje tamsiu koridoriumi, kuris veda į „kambarius“, ir įjungė žibintuvėlį tik tada, kai prie jų priėjo. Ant betoninių sienų – lentynos su arbata ir koše. Kambaryje stovi šešios tvarkingai paklotos lovos. Patalpą šildo kampe stovinti krosnelė. Slėptuvėje besiglaudžiančios moterys ant jos taip pat verda arbatą.
Rūsyje nėra ventiliacijos, todėl jos reguliariai eina prie lauko durų, kad įkvėptų gryno oro. Dėl šios priežasties jos taip pat stengiasi naktimis naudoti mažiau žvakių.
Dieną žmonės dažniausiai būna savo butuose, bet kadangi apšaudymas tęsiasi visą naktį, jie paprastai nusileidžia ir miega savo „bunkeryje“, kaip jį vadina Nina, nors, kaip ji pripažįsta, „šis rūsys nuo raketos mūsų neišgelbės“.
Jau seniai žino, ką reiškia karas
Šie žmonės žino, kad gyvena pavojuje. Tačiau jie vis tiek tvirtina, kad nėra pasirengę rinktis „kapituliacijos arba evakuacijos“.
„Bachmuto gyventojai jau seniai žino karo ir apšaudymo prasmę“, – sakė mieste pasilikęs jaunas vyras Mykyta.
Jis atkreipė dėmesį, kad kovos Donbase prasidėjo gerokai anksčiau, nei 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą. Nuo pat 2014 m. „kartkartėmis kažkas smogdavo miestui“.
Mykyta tvirtino, kad negalėjo palikti tėvų, kurie yra pernelyg prisirišę prie savo namų, kad sutiktų evakuotis. Mykytai liko tik tikėtis, kad „Ukrainos ginkluotosios pajėgos išstums priešą iš miesto“.
Nina taip pat dar neprarado vilties. Jos dukra pabėgo „į Europą“, nors norėjo likti Bachmute su savo vyru.
„Aš liksiu čia tol, kol čia bus Ukrainos kariuomenė“, – tvirtino Nina. Tačiau ir ji, ir jos dukra sutinka, kad visi civiliai gyventojai turėtų būti evakuoti, jei padėtis dar labiau pablogėtų.
Parengta pagal „Deutsche Welle“ inf.
