Prieš 23 metus paklydusi Rusijos gamybos raketa pervėrė devynaukštį namą, kurio adresas – Nepriklausomybės g. 3. Sausio viduryje Ukrainos sraigtasparnis, skraidinęs ir šalies Vidaus reikalų ministrą, sudužo prie 18-ojo šios gatvės namo.
Per dabartinį karą Rusijos okupantai, siekę žūtbūt užimti Kijevą, buvo priartėję prie Brovarų pakraščio, tačiau buvo atstumti. Lemtingu tapo 2022 m. kovo 9-osios mūšis, per kurį buvo sunaikinta Rusijos tankų grupuotė, o Brovarus gynusių tankistų vadas Romanas Darmograjus pelnė „Ukrainos didvyrio“ apdovanojimą.
Išžudė visus kaimelio žmones
Brovarų istorikai pirmiausia su siaubu primena 1668 m., kai caro kariai išžudė visus kaimelio žmones, kai šie pareiškė atsisakantys paklusti Maskvai ir jungiasi prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bei Lenkijos. Po to prireikė net 110 metų Brovarų gyventojų skaičiui atsistatyti.
Tada Ukraina išgyveno vadinamąjį sumaišties arba pilietinio karo laikotarpį, kuris prasidėjo praėjus keleriems metams po to, kai 1654-aisiais kazokai, vadovaujami Bogdano Chmelnickio, patikėjo saldžiais Kremliaus pažadais ir pasirašė pavaldumo Maskvai sutartį.
Prieš tai kazokai prašėsi, kad Lenkija ir LDK priimtų Ukrainą trečia lygiateise nare į Abiejų Tautų Respubliką (ATR), tačiau Krokuvos ponai bei katalikų bažnyčia to nenorėjo.
Bet dalis kazokų vadų vis dėlto nepasikliovė Maskva ir kai praėjus trejiems metams po sutarties su Kremliumi pasirašymo mirė B.Chmelnickis, nauju vadu išrinktas Ivanas Vigovskis paskelbė karą rusams.
Dideliame mūšyje prie Konopės 1659 m. kazokai sumušė Rusijos armiją. tačiau pergalė netapo persilaužimu, nes Zaporožės ir kitų arčiau Maskvos esančių regionų kazokai nenorėjo sąjungos su ATR. Tai sukėlė kazokų vadų rietenas bei tarpusavio karus – Ukrainoje kilo suirutė.
Tuo pasinaudodama Maskva bei Krokuva pasirašė sutartį, padalijusią Ukrainą pagal Dniepro upę į kairiakrantę ir dešiniakrantę, o šio padalijimo kalbiniai bei kultūriniai skirtumai jaučiami ir dabar.
Kairėje Dniepro kranto esantys ir Maskvai tapę pavaldūs Brovarai 1668 m. pareiškė ištikimybę LDK ir Lenkijai, ir už tai buvo rusų karių išpjauti, taip įspėjant kitus kaimus būti paklusniais Maskvai.
Dar kartą nuo Kremliaus galvažudžių Brovarai nukentėjo 1919 m., kai Maskvos atsiųsti bolševikai vietos miške sušaudė tūkstantį Ukrainos šaulių, kovojusių už nepriklausomybę.
Šiaip viduramžiais Brovarai buvo nedidelė gyvenvietė, pagarsėjusi alaus daryklomis, kas atsispindi ir miesto pavadinime. Po 1362 m. Mėlynųjų Vandenų mūšio Kijevas bei didelė Ukrainos teritorija iš Aukso Ordos valdymo perėjo LDK žinion.
Brovarų augimą iš dalies ribojo tai, kad Lietuvos valdovas Vytautas visas gyvenvietes apie Kijevą padovanojo Kijevo Pečorų lauros vienuolynui.
Vos 15 km nuo Kijevo nutolę Brovarai sovietmečiu išaugo iki šimtatūkstantinio miesto, čia įsikūrė kelios didelės gamyklos.
Raketa pataikė į daugiabutį
Miesto pavadinimas plačiai nuskambėjo 2000 m. balandžio 20 d., kai Rusijoje pagaminta raketa per Ukrainos kariuomenės pratybas tapo nevaldoma, nukrypo nuo kurso ir sudužo atsitrenkusi į devynaukštį namą, stovintį vos 80 metrų nuo Brovarų merijos.
Iš 8 km aukščio nukritusi raketa pramušė skylę nuo devintojo iki pat pirmojo aukšto. Žuvo 3 žmonės, 5 sužeisti. Aukų galėjo būti gerokai daugiau, tačiau tą labai šiltą popietę dauguma namo gyventojų buvo lauke, be to, tą ketvirtadienį nedirbo pirmajame aukšte buvęs pasų skyrius.
Tragedija sukėlė karinį ir politinį skandalą. Armijos vadai kelias paras neigė kaltę, nes per pratybas buvo išautos kelios raketos ir jos sunaikino už 30 km kitame poligone buvusį taikinį. Ukrainos valstybinė televizija tądien rodė reportažą apie minėtas pratybas: aukšti karininkai gyrė gerą karių pasiruošimą ir teikė jiems apdovanojimus.
Pasklidus žiniai apie tragediją Brovaruose ginkluotojų pajėgų vadovybė iš pradžių tvirtino, jog namas sugriuvo dėl dujų sprogimo arba padėtos bombos, antrą dieną ėmė kalbėti apie nežinomų priešų paleistą raketą, o kaltę prisiėmė tik po trijų parų.
Du kariuomenės vadai buvo atleisti, vienas pažemintas pareigose, o 123-ioji raketinė brigada, iššovusi nelemtąją raketą, visiškai išformuota.
Po dvejus metus trukusio tyrimo byla buvo nutraukta nenustačius konkrečių kaltininkų. Tik paaiškėjo, jog „žemė-žemė“ tipo raketa „9M79“, pritaikyta šaudyti iš komplekso „Točka-U“, buvo pagaminta 1980 m. Votkinsko mieste Rusijoje, o jos galiojimo terminas, trunkantis 15 metų, turėjo baigtis už kelių mėnesių.
Be to, kelias dienas prieš minėtos raketos paleidimą buvo nustatyta, kad neveikia skrydžio kontrolės mechanizmas. Šis buvo pakeistas kitu, o du vėlesni patikrinimai esą liudijo, kad viskas veikia gerai.
Po tragedijos per bandymus poligone buvo nustatyta, kad dėl stringančių mechanizmų praėjus kelioms sekundėms nuo paleidimo raketoje galėjo įvykti savaiminis sprogimas ir ji tapo nevaldoma.
Raketa „9M79“ buvo galinga: 6,4 m ilgio, 65 cm skersmens, svėrė 2 tonas, skriejo 2500 km per val. greičiu. Bet joje nebuvo sprogmenų ir todėl nesuveikė susinaikinimo mechanizmas, kuris įsijungdavo nukrypus nuo numatyto kurso.
Pagal planą raketa, 15 val. paleista iš Gončarivo poligono, turėjo nulėkti į už 31 km buvusį taikinį Desniansko poligone. Bet po dvejų skrydžio minučių ji sudrebino Brovarus, o garsas buvo girdimas dviejų dešimčių kilometrų spinduliu.
Kritimo momentu raketa jau svėrė ne dvi, o 1,1 tonos, bet vis vien kiaurai perskrodė daugiabutį.
Visi namo gyventojai buvo iškeldinti ir apgyvendinti viešbučiuose. Kitų laiptinių gyventojams netrukus buvo leista grįžti į savo butus, o antrą laiptinę imta remontuoti.
Sienos buvo pastorintos 10 cm, o išorinė siena sustiprinta per visą namo aukštį einančiomis trimis cementinėmis atramomis. Kadangi 16 butų savininkai atsisakė keltis į suremontuotą laiptinę, jiems buvo suteikti butai kituose namuose.
Nukentėjusiems buvo išmokėtos ir nedidelės kompensacijos įsigyti baldams bei rūbams. Į butus nelaimingoje laiptinėje buvo įkeltos kariškių šeimos.
Anūkę pavyko išgelbėti
Šalia 3-iojo namo sutikta 40-metė Svetlana sakė, jog gyvena šalia esančiame 7-ajame name ir puikiai prisimena tragediją, nes ją labai išgyveno. Moteris papasakojo, jog kai jos tėvai 1979 m. įsigijo butą 7-ajame name, visoje gatvėje stovėjo tik keturi daugiaaukščiai, o aplink driekėsi laukai.
Vėliau gatvė buvo prigrūsta pastatų, tačiau 3-iasis namas ir dabar tebėra bene didžiausias gatvėje – jame net šešios laiptinės. Tiesa, gatvė tada vadinosi Komjaunimo 50-mečio, o į Nepriklausomybės buvo pervadinta Ukrainai prieš 30 metų paskelbus nepriklausomybę.
„Man šioje gatvėje jau darosi baugu gyventi, gal ji užkeikta. Į tą darželį, kuriame dirbo mama ir kurį aš lankiau, neseniai atsitrenkė ir sprogo sraigtasparnis, o 2000-aisiais raketa pataikė į tą butą, kuriame aš lankiau klasės draugą – žuvo jo tėtis“ – kalbėjo Svetlana.
Minėtas vyras – 61 metų Vladimiras Sirykas – tuo metu ką tik buvo grįžęs iš pasivaikščiojimo parke su pustrečių metų anūke Aliona ir ją guldė pokaičiui. Žmona Viktorija vyrui pasakė, jog po rytinio skalbimo bei kambarių tvarkymo pasijuto prastai ir paprašė, kad šis atneštų kraujo spaudimo matuoklį.
Pati moteris nuėjo į virtuvę paieškoti vaistų ir po akimirkos ją apkurtino siaubingas trenksmas bei pasidarė tamsu nuo dulkių. Pagalvojusi, kad pas kaimynus sprogo dujos, Viktorija puolė pas vyrą, bet koridoriuje prasmego į raketos pramuštą skylę ir nukrito iki antrojo aukšto.
Nukrito laimingai – apačioje pasitaikė sukrautos pagalvės, tačiau negalėjo pajudėti, nes lūžusi koja buvo įstrigusi griuvėsiuose. Pakėlusi akis į viršų moteris pamatė dangų ir prie atsivėrusios skylės miegamajame stovinčią anūkę.
Viktorija sušuko, kad mergaitė stovėtų vietoje, o tuoj atėję suaugusieji ją paims. Taip ir atsitiko: kaimynas Ženia, kurio miegamojo siena nuo smūgio bangos irgi nuvirto, pamatė Alioną, peršoko raketos išmuštą skylę, paskui permetė mažylę savo broliui, o tas ją išnešė į lauką.
Viktorijos vyrą gelbėtojai atrado prispaustą namo bloko su kraujo matuokliu rankoje. Kitos dvi aukos – jauna mergina bei pensininkė – irgi žuvo po griuvėsiais.
