Europos Sąjungos užsienio reikalų vairininkas J.Borrellis iš Jungtinių Tautų Organizacijos tribūnos yra minėjęs ir apie 800 000 aukų kare, apie kurį beveik nieko nežinojome dėl totalinės informacijos blokados, kurią organizavo Etiopijos valdžia. Tačiau blokada – ne tik informacinė.
„Dirbtinis badas buvo karo ginklas“, – sakė kruvino konflikto tyrėjas profesorius emeritas J.Nyssenas iš Belgijos.
Karas Etiopijoje prasidėjo 2022 m. rudenį, kai 2018 m. premjeru tapęs A.Ahmedas (2019 metų Nobelio taikos premijos laureatas) nusiuntė kariuomenę į maištaujantį Tigrėjų nuversti jau trisdešimt metų regioną valdančios ar dominuojančios politinės jėgos.
Atrodė, kad viskas baigsis greitai ir be didelio triukšmo, bet sukilėliai susitelkė, persigrupavo ir, kelis kartus sėkmingai pasišaudę su valdžios kariuomene, patys patraukė sostinės Adis Abebos link. Po permainingų mūšių sukilėliams teko grįžti atgal.
Prasidėjo maištininkų blokada, deja, su visais gyventojais. Greitai ėmė trūkti visko, ko reikia ne tik gyvenimui, bet ir gyvybei palaikyti. Badas. Jokia humanitarinės pagalbos mašina negalėjo prasmukti į fiziškai nykstantį regioną.
„Faktiškai nebuvo elektros, prisijungimo prie interneto, humanitarinės pagalbos transportas sustabdytas prie įvažiavimo į regioną“, – rašo savo tyrime J.Nyssenas ir patikslina: 600 000 – tai eiliniai gyventojai. Prie jų dar reikia pridėti žuvusius iš abiejų pusių mūšiuose – iki dviejų šimtų tūkstančių. Tarp civilių – 10 proc. žuvusių nuo bombardavimo, 30 proc. – dėl medikamentų stokos, 60 proc. – nuo bado.
Sunerimusi visuomenė pradėjo siųsti laiškus Nobelio taikos premijos komitetui, kad būtų atimtas apdovanojimas iš A.Ahmedo. Bet komitetas tik skėstelėjo rankomis – nėra tokios procedūros. Gavai garbingą įvertinimą – ir jau visiems laikams.
Siaubingos žmonių netektys. Vienas kruviniausių šio šimtmečio lokalių konfliktų. Ir per dvejus metus. Per dešimt metų (2011–2021 m.) Sirijoje – 307 000 tiesioginių aukų. Po šešerių metų karo iki 2021 m. Jemene – 377 000 kritusių nuo karinių veiksmų („El Pais“ apžvalgininko J.Naranjo duomenys).
Dabar tik pradeda aiškėti apytikslės netektys tiek tarp gyventojų, tiek tarp abiejų pusių kariškių Rusijos kare Ukrainoje. Kol kas viešai pateikiama apie 7000 aukų tarp civilių, bet neaišku, nuo kurio laiko skaičiuojama ir kuriose Ukrainos teritorijos vietose.
Iš Kijevo kasdien pranešama apie šimtus nukautų okupantų. Iš Maskvos karinių struktūrų panašūs skaičiai skamba apie ukrainiečių netektis. Prieš mėnesį Europos Komisijos vadovė U.von der Leyen paminėjo šimto tūkstančių aukų skaičių Ukrainos pusėje, bet greitai šis skaičius pradingo iš viešų ES tekstų.
Savo skaičius netiesiogiai, tarsi per nutekintą informaciją įvairiuose informaciniuose leidiniuose, pradėjo teikti JAV, Vokietijos, Izraelio žvalgybos institucijos.
Retkarčiais prasprūsta žinios iš Kijevo, dažniausiai iš ambasadorių kurioje nors Vakarų šalyje, apie didelius nuostolius.
Bet netgi neturint tikslesnių duomenų, kurių sulauksime tik gerokai po karo, akivaizdu, kad, turint galvoje dabartinių mūšių pobūdį, žuvusiųjų ir sužeistųjų, nebegalinčių tęsti tarnybos, yra labai daug. Kai bus pasitelkta sunkioji ginkluotė, mirčių bus dar daugiau. Ir ne tik fronte.
Bombos jau krinta ir kur kas intensyviau dar kris ir ant eilinių gyventojų galvų.
Braižomi, aptariami įvairūs scenarijai, bet net pats geriausias iš jų jau yra blogas, nes karas jau nusinešė tūkstančius gyvybių. Ir dar kiek nusineš.
Antkapių jau niekas nebestato – užtenka įbestos vėliavėlės. Žinoma, jeigu karys šiaip taip palaidotas. O jeigu karas plėsis (jau penkios minutės iki to), reikės statyti vėliavėlių fabrikus. Rusijai taip pat.
Tačiau ir be apokaliptinių scenarijų nelaimių mastas didžiulis. Rusija (matyt, jau nebėra prasmės sakyti, kad tik Kremlius ar V.Putinas) intensyviai kasdien naikina Ukrainos infrastruktūrą. Nutrauktas elektros tiekimas, bombarduojami gyventojai. Laikui bėgant tai sukels rimtas humanitarines problemas, o gal ir humanitarinę katastrofą.
Lietuvos žiniasklaidoje beveik visiškai nėra rašoma, kas vyksta Ukrainos viduje, jos ekonomikoje, kas sugriauta ir kas jau nebefunkcionuoja.
Viename Lietuvos televizijos forume girdėjau, kad pusė Ukrainos jau badauja. Daugiau apie tai nei girdėjau, nei skaičiau. Skurdas ir badas yra neatskiriami karų palydovai.
Profesorius J.Nyssenas su savo suburta tyrėjų komanda išanalizavo, kaip pakertant įprastas komunikacijos priemones, sugriaunant infrastruktūrą galima sukelti siaubingą humanitarinę katastrofą.
Kiek supratau iš šios komandos veiklos aprašymo, buvo daug pastangų įtikinti akademinį pasaulį imtis iniciatyvos infrastruktūros naikinimą priskirti prie genocido. Kol kas pritarimo nesulaukta.
Gal reikia daugiau pavyzdžių? Neabejoju, jų atsiras. Ir ne kur nors toli, Afrikoje.
Lietuva dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje imasi daug gerų iniciatyvų.
Agresorius turi būti nubaustas, reikia tikėtis, kad ir tarptautiniams teismams bus ką veikti. Lietuva galėtų prisidėti ir prie J.Nysseno pastangų energetikos naikinimą Ukrainoje prilyginti genocidui.
