Kai 2022 m. vasario pradžioje 27 metų Anastasija Vereščinska su savo partneriu išvyko iš Kijevo į kelionę po Vakarų Ukrainą, jie susipakavo daugiau daiktų nei reikėtų.
„Mes pasiėmėme šiek tiek daugiau, tik tam atvejui. Socialiniuose tinkluose buvo daug informacijos apie tai, ką reikia susipakuoti karo atveju: vaistų, šiltų, termo drabužių, vertingų daiktų, tokių kaip dokumentai. Galvojau, kad tai darome, nes panikuojame, ir kad to mums neprireiks.“
Pora turėjo grįžti iš Ivano-Frankivsko miesto vasario 23 d, tačiau kitą dieną prasidėjusi Rusijos invazija lėmė, kad jie kelis mėnesius liko mieste ir apsistojo draugo bute.
Praėjus metams, pora gyvena Užhorode, mieste, esančiame Ukrainos pasienyje su Slovakija. „Tai gana mažas miestas, bet daug žmonių atvyko iš kitų regionų“, – sako A.Vereščinska, kuri nuotoliniu būdu dirba nevyriausybinėje organizacijoje. „Manau, kad žmonėms, gyvenusiems ten prieš invaziją, šiek tiek nepatogu – tikriausiai miestas nebuvo pasiruošęs tokiam žmonių skaičiui.“
A.Vereščinska paatviravo, kad nerimauja dėl savo motinos, kuri vieniša gyvena viename iš centrinės Ukrainos miestų.
„Mano mama per oro pavojaus signalus visą laiką praleidžia koridoriuje, turi susikrovusi dokumentus ir visą kitą. Laimei, jos rajonas nuo bombardavimų nenukentėjo, – teigė ji. – Pirmasis mėnuo buvo labai įtemptas – kadangi ji ten viena, tiesiog neįsivaizduoju, kaip viskas buvo jai.“
Nors jai trūksta senojo gyvenimo, A.Vereščinska teigė, kad karas jai labai išryškino prioritetus. „Jei būtumėte manęs paklausę prieš metus, būčiau atsakiusi, kad turiu tiek daug problemų. Šie metai iš tiesų parodė, kas iš tiesų svarbu, o kas tėra baltas triukšmas. Kai gali susiskambinti su draugais ar giminaičiais ir girdi jų balsą, vadinasi, ši diena gana sėkminga.“
Akimirkos, kadaise laikytos įprastomis, tapo išskirtinėmis. Gruodį ji nuvyko į savo pirmąjį koncertą nuo karo pradžios, surengtą požeminėje salėje kaimyniniame Lvovo mieste.
„Tai buvo dalelė mūsų senojo gyvenimo, kuris mums buvo brangus. Tai buvo panašu į tai, ką Kijeve darydavome kas savaitę ar kas mėnesį, tai buvo kasdienybės dalis, o dabar tai tapo kažkuo nepaprastu.“
A.Vereščinska nedrįsta tikėtis pergalės per artimiausius kelis mėnesius. Gyvenimas čia ir dabar yra gyvybiškai svarbus. „Nebus taip, kaip anksčiau – bet bus džiaugsmo ir meilės, net ir karo metu. Apie laiką po pergalės daug negalvoju, nes nežinau, kada tai įvyks. Lengviau planuoti rytojų arba poryt“.
29 metų Viačeslavas Boško prieškario laikai atrodo labai tolimi. „Rodos, kad tai buvo kitoks gyvenimas. Beveik viskas pasikeitė, – BBC teigė vyras, dirbantis savo šeimos drabužių versle Charkove. – Atrodo, kad karas tęsiasi daug ilgiau.“
V.Boško laukė Rusijos invazijos. „Naktį prieš išpuolį pamačiau žvalgybos pranešimą, užsipyliau degalų į savo ir mamos automobilį ir susirinkau daiktus, jei prasidėtų karas. Pabudau 5.30 val. ryto nuo sprogimų. Man pradėjo drebėti keliai.“
Vasario 24 d. jis kartu su mama ir draugais nuvyko į Ternopilį Vakarų Ukrainoje. V.Boško kartu su dar trimis žmonėmis išsinuomojo studijos tipo butą. Balandžio mėn. jam paskambino kaimynas ir pranešė, kad į jo namus pataikė raketa, kuri apgadino balkoną ir išdaužė langus.
V.Boško, kuris buvo atleistas nuo šaukimo į kariuomenę dėl sveikatos problemų, dabar visam laikui grįžo į Charkovą. Pirmą kartą jis laikinai grįžo dirbti gegužės mėn.
Anot jo, grįžimas į Charkovą buvo „siurrealistinis“. „Nebuvo nei automobilių, nei žmonių – važiavau per tuščią miestą“, – sakė jis. Tačiau daugelis jau grįžo. „Prieš porą dienų patekau į spūstį – tokio dalyko nemačiau jau metus“.
Vasarą Charkovas buvo nuolat apšaudomas. „Tuo laikotarpiu apšaudymas prasidėdavo 11 val. vakaro, – prisiminė jis. – 22.55 val. nusistatydavau žadintuvą, nes žinojau, kad po penkių minučių mus apšaudys.“ Vadovaudamasis „dviejų sienų taisykle“, kad tarp pastato ir išorės būtų dvi sienos, jis laukdavo apšaudymo vonios kambaryje arba koridoriuje.
Vieną iš tokių akimirkų, grįžimo į Ternopolį išvakarėse, V.Boško pirmą kartą ištiko panikos priepuolis. „Galvojau, kaip kvaila būtų mirti šiandien, kai rytoj turėjau išvykti, – prisimena jis. – Panika ėmė didėti – man atrodė, kad kažkokiu būdu žinau, jog artimiausiomis valandomis tikrai mirsiu.“
Pasak vyro, jis gėrė naktimis, kad susidorotų su siaubu. „Veiksmingiausias dalykas, padedantis sustabdyti baimės jausmą, yra išgerti, – sako jis. – Visi, kuriuos čia pažinojau, vakare gerdavo.“
45 metų Oksana Brygadyr atpažįsta šią bauginančią nuojautą. „Kartais atsibundu ryte ir galvoju: „Tai diena, kai galiu mirti“. Pradėjau galvoti apie mirtį ir savo vaiką, kaip jis gyvens. Išvis neturėčiau apie tai galvoti – esu jauna, viskas gerai, bet vienas dalykas: karas.“
Pirmąją karo dieną O.Brygadyr pabėgo iš Kijevo į Lvovą, kuriame jos šeima turi namą, o pastaruosius metus moters artimieji gyveno abiejuose miestuose. Ji buvo tvirtai pasiryžusi likti savo šalyje. „Aš nepalikčiau Ukrainos. Kažkas turi likti čia – negalime leisti, kad mus palaužtų. Tai mūsų žemė.“
Gyvendama Kijeve, dėl išpuolių prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą, O.Brygadyr negalėjo gaminti maisto ir dirbti nuotoliniu būdu, o į savo butą turėjo lipti 11 aukštų. Kartą dėl gedimo šeima valandą buvo įstrigusi lifte.
„Galbūt vėliau pamatysime, kaip stipriai tai paveikė mūsų vaikus. Mano dukra iš pradžių verkė, – prisimena O.Brygadyr. – Dabar ji bijo liftų.
Ji mano, kad jos trimetė nesupranta to, kas vyksta aplinkui, reikšmės, tačiau kiti vyresni vaikai tai puikiai supranta. „Galbūt vėliau pamatysime, kaip giliai tai paveikė mūsų vaikus“.
Dėl karo O.Brygadyr negali mąstyti apie ateitį. „Nesi tikras dėl savo ateities – šis jausmas labai sunkus. Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta turėti planą“.
O.Brygadyr ir jos vyras dirba nekilnojamojo turto ir statybų srityse ir pastebėjo, kad darbas jų sektoriuose išseko. „Daugelis bijo pradėti naują projektą – renovuoji butą, o (rusai) bombarduoja, ir tu lieki be nieko.“
Ji beviltiškai trokšta grįžti į senąjį gyvenimą. „Tikiuosi, kad karas netrukus baigsis ir aš turėsiu visą savo normalų gyvenimą, kokį turėjau anksčiau. Svajoju pamatyti jūrą. Tikrai tikiuosi, kad karas baigsis 2023 metais. Turime daug darbo šalies viduje, pavyzdžiui, kovoti su korupcija“, – teigė moteris.
„Iš šio karo turime daug pamokų. Tai, ką praradome, daro mus stipresnius. Tapome vieningesni – žmonės suprato, ką reiškia būti ukrainiečiu ir ginti savo šalį“.
Parengta pagal „BBC“ inf.
