Kovo 2 d. apie 1.30 val. nakties į pastatą pataikė Rusijos raketa S-300. Šeštadienio ryto duomenimis, rusų raketos smūgio gyvenamajam namui Zaporožėje aukų skaičius išaugo iki 10 žmonių, tarp jų – vienas vaikas.
Iki kovo 4 d. ryto iš dūmų nuolaužų buvo išgelbėta dvidešimt žmonių. Šalinant griuvėsius taip pat išgelbėtos dvi katės ir šuo. Sprogimas buvo toks stiprus, kad ant medžių buvo galima matyti kabančius audinio gabalus.
Gyventojų sudaužytų gyvenimų likučiai buvo matyti gatvėje, kaimynams su nerimu stebint gelbėjimo operaciją.
„Mums reikia dar dviejų vyrų“, – šaukė gelbėtojas, stovėdamas ant pastato stogo, nuo smūgio perpjauto per pusę.
Pasak devyniolikmetės Veronikos Gretskajos, gyvenusios ketvirtame aukšte su savo partneriu, pirmieji gelbėtojai tarp nuolaužų rado ranką, tačiau vis dar nenustatė, kam ji priklausė.
„Jie nerado (likusios) kūno dalies“, – sakė V.Gretskaja.
„Esame šoke“
Penktame aukšte gyvenusi penkiasdešimtmetė Halyna Harytonenko žuvo vietoje. Jos partneris liko gyvas. Abu jie gyveno viename Donecko srities kaime. Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, jie pabėgo į gimtąjį Zaporožės miestą, manydami, kad ten bus saugiau.
Tame pačiame pastate gyveno ir 42 metų Julija Petrenko. Jos butas buvo išsaugotas. Ji stebėjo pirmųjų gelbėtojų darbą ir verkė dėl žuvusios kaimynės H.Harytonenkos.
„Ji buvo mielas žmogus, – sakė J.Petrenko. – Dabar mes esame šoke“, – pridūrė ji.
Moteris nusprendė likti savo bute, nepaisant to, kad rajonas dažnai apšaudomas. Nors tai pirmas kartas, kai pastatas nukentėjo, ji sakė, kad jos buto langai buvo apgadinti jau kelis kartus.
„Bet bus geriau. Mes gyvensime toliau“, – pridūrė ji. Ji dėkojo savanoriams, kurie suplūdo į įvykio vietą padėti, paversdami apleistą vietą triukšmingu remonto darbų aviliu.
Praėjus vos kelioms valandoms po išpuolio, jos buto langai buvo pakeisti kartoninėmis medinėmis plokštėmis, kurias kieme išpjovė į pagalbą pjūklą atsinešęs savanoris.
Olga Denisova, 45 metų, kurios langus taip pat sudaužė sprogimai, nes ji gyvena tiesiai priešais daugiabutį, bandė atspėti tokio nesiliaujančio rajono apšaudymo priežastį. Netoliese nėra jokios karinės infrastruktūros.
„Aplink yra kelios policijos nuovados. Gal dėl to, kad netoliese yra administracija, o gal dėl šito“, – sakė ji, rodydama į didžiulį televizijos bokštą.
Kaimynystė gausi šeimų
11 val. ryto kaimynystėje vis dar pilna šeimų, rišančius baltus ir raudonus kaspinus aplink įvykio vietą.
„Aplinkiniuose kvartaluose pilna senelių, vaikų ir moterų, nieko grėsmingo“, – sakė J.Petrenko. – Kodėl jie taip pasielgė? Koks tikslas? Taip elgiasi tik fašistai!“
Viršutiniame pastato sparno, kuris dar stovi, aukšte sugriuvo vieno buto lubos. Stogo nebėra, o itin apdegusios sienų liudija smūgio smarkumą.
Vienu aukštu žemiau, ketvirtame aukšte, prie tėvų buto durų kvapą gaudo išblyškęs Teritorinės gynybos pajėgų kareivis su tvarsčiu ant rankų.
Jo tėvams pavyko išsigelbėti nuo išpuolio ir jie apsistojo pas jo tetą po to, kai anksti ryte buvo evakuoti. Tėvai jam paskambino ir paprašė iš to, kas liko iš buto, pasiimti šeimos maisto atsargas – stiklainius su marinuotais maisto produktais.
„Kokių stiklainių? – juokaudamas paklausė jis. – Viskas sugriauta, juos ištiko šokas“.
Jis neseniai grįžo iš fronto linijos netoli Vuhledaro Donecko srityje. Smūgis tik padidino jo įniršį dėl rusų, su kuriais ten kovojo.
„Neapykanta, – sakė jis. – Jaučiu tik neapykantą.“
Rusai nuo pat visiškos invazijos pradžios nepaliaujamai smogė Zaporožės miestui, nors 2022 m. rugsėjį paskelbė vadinamąją regiono, kurį kontroliuoja tik iš dalies, „aneksiją“.
V.Gretskajos ir jos 22 metų partneriui Artiomui Sytnikui šis smūgis buvo paskutinis lašas. Jie nusprendė palikti Zaporožę.
Jie vyksta į Vilnianską, miestą į rytus nuo Zaporožės, iš pradžių apsistos pas Sytniko šeimą, o paskui vyks į Kijevą. Ten Sytnikas tikisi atidaryti zooparduotuvę, o V.Gretskaja planuoja stoti į policiją.
„Mums reikia išvykti“, – sakė ji.
Parengta pagal „Kyiv Independent“ inf.
