JAV karo studijų institutas šią savaitę pranešė, kad Rusijos pajėgos tęsia „ribotas antžemines atakas“ į šiaurės rytus nuo Kupiansko, taip pat puolimo operacijas aplink Kreminą, esančią maždaug už 80 km į pietryčius.
Likus kelioms dienoms iki laiko, kai valdžia įsakė privalomai evakuoti šeimas ir pažeidžiamus gyventojus, Iryna Viktorivna vaišino kaimynus nemokamu karštu maistu nuo stalo, pastatyto snieguotoje Rytų Ukrainos miesto gatvėje.
Pagal artilerijos garsus buvo galima nuspėti – išaunama keturis ar penkis sviedinius per minutę, o kartais ir daugiau. Iš artilerijos pabūklų šaudė tiek ukrainiečiai, tiek rusai.
Dažniausiai sviediniai nukrisdavo toli, bet kartais pasitaikydavo ir ant miesto. Kiek anksčiau vienas artilerijos sviedinys nužudė 63 metų vyrą, apgadino vaikų darželį ir gaisrinę.
Eilėje maisto belaukianti 60-metė Natalija Ivanivna sakė, kad tą dieną ji galėjo būti perkelta į kitą vietą, bet nusprendė pasilikti, nes nerimavo, kad jos namas bus apiplėštas.
Ji paatviravo, kad yra susirūpinus dėl miestų, esančių toliau į pietus palei rytinį frontą, veikiausiai turėdama omenyje Bachmutą, Vuhledarą, kurie per kelis mėnesius trukusių kovų jau buvo paversti griuvėsiais. „Tai gali atsitikti ir čia“, – sakė ji.
I.Viktorivna pertraukė ją priekaištaudama: „Nebūk pesimistė!“ Abi moterys žino, kad Kupianską jau du kartus išgyveno „karo bangas“. Dabar miestui gresia trečioji „banga“.
Pirmą kartą miesto gyventojai „karo bangą“ patyrė pačiomis pirmosiomis karo dienomis, praėjusių metų vasario 27 d. Tuomet Rusija per kelias dienas perėmė miesto kontrolę ir pradėjo beveik septynis mėnesius trukusią okupaciją.
Antroji – įvyko rugsėjį, kai Ukrainos pajėgos perėmė miestą per greitą atsakomąją ataką šalies šiaurės rytuose, po kurios beveik visas Charkovo regionas pateko į Kijevo kontrolę. Tą kartą, dėl kovų, smurto buvo daugiau.
Praėję mėnesiai nebuvo ramūs, tačiau padėtis vėl pablogėjo paskutines dvi vasario savaites, kai Rusijos pajėgos siekė veržtis į priekį šiame šiauriniame fronte. Ant miesto krito sviediniai ir S-300 raketos.
45 metų medicinos sesuo I.Viktorivna sakė, kad nedirbo nuo tada, kai praėjusiais metais buvo susprogdinta jos ligoninė.
„Čia gyvenome visą okupacijos laikotarpį. Prisimenu, 24-osios (pirmosios karo dienos) rytą jaunesnioji sesuo paskambino paklausti, ką aš veikiu.“
„Mačiau V.Putino kalbą ir maniau, kad jis blefuoja. Taigi seseriai pasakiau, kad gaminu sumuštinius, jog vaikai galėtų neštis į mokyklą. Ji man pasakė, kad karas jau prasidėjo“, – savo patirtį pirmosiomis karo dienomis pasakojo moteris.
Po trijų dienų I.Viktorivna išgirdo rusų tankų garsus. Ji ir toliau dirbo per okupaciją, daugiausia COVID-19 skyriuje. Rugsėjo 9 d. ji išgirdo šaudymą ir sprogimus. Šį kartą ji pamatė ne rusų, tačiau ukrainiečių tankus. „Sunku pasakyti, kaip jaučiausi. Atrodė, lyg nuo manęs būtų nukeltas didžiulis akmuo“.
„Per pastarąsias dvi savaites miestas tapo daug triukšmingesnis. Kartais dreba visas namas. Žmonės bijo, – sakė ji. – Kai kurie gyventojai dėl susiklosčiusios padėties evakuojosi.“
Vykdomos evakuacijos įrodymas buvo matomas už kelių metrų nuo maisto eilės. 55 metų Svetlana Talalainko kartu su 22 m. dukra Violeta įkėlė savo šunį ir sukrovė savo daiktus į evakuacinį furgoną.
S.Talalainko pasakojo, kad Kupianske ji išbuvo per visą okupaciją ir rugsėjį vykusį mūšį už miesto išvadavimą, tačiau paskutiniai žiaurumai jai tapo nepakeliami.
„Susišaudymas buvo labai sunkus, – sakė ji. – Sugadinti mūsų langai ir stogas. Psichologiškai tai buvo per sunku. Prieš tai šaudymai buvo labiau atsitiktiniai. Tai vyko už miesto ribų. Dabar tai vyksta mieste ir mūsų kaimynystėje. Manau, kad jei jie vėl grįš, su mumis elgsis blogiau nei anksčiau.“
Tuo metu Natalija Riabukhina nusprendė likti ir stebėti šeimos namą mieste, kuriame gali padaugėti plėšimų. „Daug mano draugų išvyko, – sakė N.Riabukhina. – Bet kol kas noriu pasilikti. Į savo namus įdėjau 20 metų darbo. Aš išeisiu, kai jis daugiau nestovės“.
Nepaisant stiprėjančio baimės jausmo, Kupianske buvo galima matyti įprasto gyvenimo tėkmę. Miesto centre, nepaisydami nuolatinio šūvių garso, žmonės stovėjo eilėse prie bankomatų, ėjo apsipirkti ir laukė autobusų stotelėse.
Mėlynas mokyklinis autobusas, prikrautas okupacijos metais nuo rusų paslėptų ukrainiečių vadovėlių, buvo iškrautas prie mokyklos – tai ženklas, kad mokytojai tikisi geresnių laikų.
Nedideliame miesto turguje Vitalijus pardavinėjo vytintą žuvį ir buteliuose išpilstytą alų už 300 metrų nuo tos vietos, kurioje prieš valandą nukrito rusų sviedinys.
„Atrodė, kad žemė šoktelėjo. Buvo baisu, – sakė jis, tačiau pasiliko savo kioske. – Ką, kitaip reikėjo padaryti?“
Kupiansko meras Andrius Besedinas savo kabinete svarstė mieste susiklosčiusią situaciją. „Nežinau, ką rusai bando, bet mes stovime ant savo žemės ir laikomės savo pozicijų. Tai, ką jie atakuoja, yra civilinė infrastruktūra.“
„Galime stebėti vykstančią dinamiką. Atakų daugėja, aukų daugėja, todėl dabar daugiausia dėmesio skiriame vaikų ir žmonių su negalia evakuacijai. Tikėjomės, kad po rudens grėsmė išnyks ir galėsime pradėti atstatymą kaip ir kiti išlaisvinti miestai. Tačiau Kupianską vis dar gali pasiekti artilerija, todėl turime išlikti protingi ir planuoti tai planuoti laikui, kai fronto linija bus nustumta“, – teigė jis.
Už Oskilio upės, skiriančios Kupianską nuo Kupiansko-Vuzlovio, vaizdas kiek kitoks.
Kupiansko-Vuzlovio gatvės buvo beveik tuščios, išskyrus karius ir kelis gyventojus. Vietos žmonės teigė, kad likę mažiau nei trečdalis gyventojų, o kasdien vis daugiau išvyksta.
Geležinkelio biure 52 metų vadybininkė Tetiana atrodė susikausčiusi. Likusi jos šeima išvyko į Charkovą ir užsienį. Jos daugiabutis buvo ištuštėjęs.
„(Apšaudymas) dabar tapo toks garsus. Tikrai baisu, ypač naktį, – sakė ji. – Dar sunku pasakyti, kas šaudė, ar tai mūsų vaikinai, ar rusai.“
„Nežinau, ką rusai planuoja, bet jei jie ketina pabandyti grįžti kaip anksčiau, tai nebus pasivaikščiojimas parke. Mūsų kariai tai gins“, – teigė ji.
Parengta pagal „The Guardian“ ir BBC inf.
