Kovoje dėl Donbaso miesto Bachmuto yra „baltieji angelai“ ir „tamsieji angelai“, „gyvybės kelias“, kuriuo įvardijamas Bachmuto-Lysičansko greitkelis bei „nenugalimumo centras“.
„Baltieji angelai“, policijos evakuacijos grupė, „šukuoja“ mirtinai pavojingus apšaudyto miesto rajonus, kad evakuotų vaikus ir pagyvenusius žmones.
Jų kolegos, „Tamsieji angelai“, šalina mirusiuosius. „Nenugalimumo centre“ keli tūkstančiai likusių civilių gyventojų gali rasti vandens ir karšto maisto, kurį ruošia mieste pasilikę savanoriai, nors per pastarąsias dvi savaites vis didėjo grėsmė, kad jis bus galutinai užimtas.
Į vakarus nuo miesto esančiame miestelyje esanti 30-mete policijos majore Oleksandra Havrylko pastaruoju metu kartu su „Baltaisiais angelais“ praleido laiką Bachmute ir aplinkiniuose kaimuose, bandydama įtikinti tuos, kurie rūpinasi paskutinėmis keliomis dešimtimis vaikų, leisti juos evakuoti.
Dėl vaikų paieškos pasklido gandai, kad policija atiminėja vaikus iš tėvų, kurie atsisako išvykti, o tai paskatino kai kurias šeimas slėpti savo sūnus ir dukras. Anot pareigūnės, tokios kalbos pasklido, kad ir kaip tai atrodytų nepaaiškinama.
„Deja, tai tiesa“, – liūdnai pasakojo ji. – Buvo atvejų, kai žmonės slėpė vaikus, nes girdėjo gandus, kad policija jėga atims jų vaikus.“
„Tačiau tai nėra tiesa. Įstatymas sako, kad vaikus galime paimti tik tėvams leidus. Jei vaikai neturi tėvų, bet turi globėjus, galime gauti socialinių tarnybų leidimą juos paimti.“
Pasak jos, vietoj to, jų tikslas – įtikinti šeimas išvykti. Praėjusią savaitę tai reiškė apsilankymą kaime, esančiame netoli Bachmuto.
„Mes ieškojome vaikų. Turėjome adresą, kuriuo, kaip mums buvo pasakyta, gali gyventi keletas vaikų. Kaip bendraujama su konkrečiais asmenimis, priklauso nuo situacijos“.
Anot jos, kartais prireikia kelių apsilankymų ir užmegzti pažintį, kad žmonės būtų įtikinti išvykti.
„Buvo šeima, kuri sakė, kad neturi pinigų išvykti ar kur nors išsinuomoti butą. Su jais buvo septynerių metų vaikas. Senelis norėjo evakuotis, bet vaiko motina nenorėjo“, – pasakojo moteris.
„Taigi prieš dvi savaites iš anksto suradome butą ir jį nufotografavome, kad galėtume jiems parodyti nuotraukas. Ir pasakėme: „Žiūrėkite, štai kur jūs keliausite“.
Ji parodė nuotraukas, kuriose matyti, kokiomis aplinkybėmis gyveno civiliai: drėgni, pliki rūsiai su atsilupusiomis sienomis, daugelis be elektros, namuose jokio vandentiekio.
„Pasitaiko atvejų, kai žmonės įsirengia rūsius, kurie būtų daugiau ar mažiau tinkami gyventi. Vienoje vietoje mačiau generatorių ir vaikus, žaidžiančius vaizdo žaidimus. Tačiau daugelis rūsių net nebuvo pritaikyti naudojimui slėptuvėms nuo bombų“.
„Jie tiesiog užpildyti daiktais, kuriuos žmonės sunešė žemyn, kad nenukentėtų: kilimais, šaldytuvais, skalbimo mašinomis – net mikrobangų krosnelėmis, kurių nė viena neveikia. Atrodo kaip purvinas sandėlis, šlapias. Be elektros.“
Po septynis mėnesius trukusių Rusijos pastangų užimti Bachmutą, nesiliaujantis smurtas pastarosiomis savaitėmis tik sustiprėjo. Rusijos pajėgos, įskaitant samdinių grupę „Wagner“, pasistūmėjo prie miesto apsupties.
Išvažiavimo keliams, kuriais dar prieš kelias savaites buvo galima važiuoti, grasina rusų prieštankinės raketos, artilerijos ir fosforo sviediniai.
Penktadienį Ukrainos pajėgos susprogdino porą svarbių tiltų – vieną per Bachmutkos upę, o kitą – kelyje Chromovė-Bachmutas į vakarus nuo Bachmuto. Daugelis spėliojo, kad tai reiškia pasitraukimą.
Tarp jų buvo ir JAV karo tyrimų institutas, kuris teigė, kad šis žingsnis rodo, jog „Ukrainos pajėgos, atrodo, sudaro sąlygas kontroliuojamam kovotojų pasitraukimui iš Bachmuto dalies“.
Naujausioje Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos atnaujintoje informacijoje Ukrainos gynyba apibūdinama kaip patirianti „vis didesnį spaudimą“ ir pažeidžiama iš trijų pusių, o Rusijos pajėgos žengia į šiaurinius priemiesčius.
Fronte lankėsi būrys aukščiausių Ukrainos kariuomenės pareigūnų, įskaitant šalies sausumos pajėgų vadovą Oleksandrą Syrskį, kuris pastarosiomis dienomis du kartus lankėsi Bachmute.
Įspūdį, kad mūšis gali prasidėti paskutinėmis dienomis, sustiprino naujų gynybinių linijų rengimas toliau į vakarus, įskaitant netoliese esantį Kramatorsko miestą, kur sparčiai rengiami nauji bunkeriai ir tranšėjos.
Nepaisant šūkio – „Bachmutas stovi!“, pastarosiomis dienomis įsivyravo niūrios nuotaikos.
Vienoje Kramatorsko kavinėje Bohdanas Zujakovas, Denisas Kovalenka ir Nikolajus Sidorovas iš Kramatorsko savanorių sąjungos „The Guardian“ pasakojo apie savo naujausią misiją.
„Vasario 27 d. buvo paskutinė diena, kai galėjome įvažiuoti“, – sako B.Zujakovas ir paaiškino, kad jie pristatė degalų generatoriams, maisto produktų, popierinių lėkščių ir stalo įrankių.
„Situacija neleidžia to daryti, – pridūrė N.Sidorovas. – Visi keliai apšaudyti.“
Pasak jų, tai buvo dviejų dienų misija. „Pirmąją dieną, vasario 26-ąją, buvo rūkas, o rūkas – mūsų draugas, – sakė B.Zujkovas. – 27 [vasario] d. buvo baisi. Net vietiniai gyventojai sakė, kad vos nežuvo gyvi. Tai buvo pati blogiausia diena. Kai ėjome į vidų, pamatėme prie kelio šaudančius kareivius ir supratome, kad bus nelengva“.
„Tai buvo visiškas košmaras. Visur šaudymas ir sprogimai. Tai buvo tarsi pragaras žemėje. Tiesą sakant, bijojome, kad negalėsime ištrūkti.
„Dabar [Ukrainos valdžia] neįsileidžia savanorių“, – sakė N.Sidorovas. D.Kovalenko spėjo, kad galbūt tai buvo paskutinis jų apsilankymas. „Jei neįvyks netikėta kontrataka, tikriausiai nebegalėsime grįžti.
Trys vyrai pateikė civilių gyventojų patiriamų sąlygų aprašymą. „Vienos šeimos butas buvo apšaudytas keturis kartus, kol jie sutiko išvykti, – sako B.Zujakovas. – Dabar yra žmonių, kurie galbūt nori išvykti, bet juos vis tiek sunku priversti“.
Oleksandra Havrylko bandė suprasti atsisakiusiųjų išvykti pasipriešinimą. „Žmonės nustojo bijoti. Jie eis per apšaudymą, kad pasiektų Nepriklausomybės centrą ir atsineštų vandens. Jie prie to priprato, ir aš galiu kai ką su tuo susieti. Mariupolyje praradau savo namą. Mano tėvai neteko namų Donecko srityje netoli fronto linijos. Žmonės atsisako vykti, nes sako: „Tai mano namai“ ir verčiau mirs ten“, – sako ji.
„Mes visi esame vietiniai gyventojai ir visi tiesiog laikomės čia. Turime išlaikyti tai, kas mums liko,“ – teigė ji.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
