Songul Yucesoy kruopščiai plauna indus, muilina lėkštes ir stalo įrankius, po to nuplauna putas ir išdžiovina. Skamba kaip įprasta buitinė scena, išskyrus tai, kad ji sėdi lauke, savo sugriauto namo šešėlyje.
Namas pasviręs nerimą keliančiu kampu, langų rėmai kabo, o sode dabar guli didelis surūdijusio geležinio stogo gabalas.
Praėjus mėnesiui nuo pražūtingų žemės drebėjimų Turkijoje ir Sirijoje, pareigūnų duomenimis, vien Turkijoje žuvo 45 968 žmonės. Sirijoje žuvo daugiau kaip 6 000 žmonių.
Tų, kurie išgyveno, laukia neaiški ateitis. Viena didžiausių problemų – rasti saugią vietą, kur gyventi. Mažiausiai 1,5 mln. žmonių šiuo metu yra benamiai, ir neaišku, kiek užtruks, kol jiems bus surasta tinkama pastogė.
Tuo tarpu Turkijos nelaimių agentūra „Afad“ teigia, kad beveik du milijonai žmonių jau paliko žemės drebėjimo zoną. Kai kurie jų gyvena pas draugus ar artimuosius kitose šalies vietose. Norintiems išvykti iš regiono skrydžiai ir traukiniai yra nemokami.
Tačiau netoli Viduržemio jūros pakrantės esančiame Samandago mieste S.Yucesoy aiškiai žino, kad ji ir jos šeima niekur neketina išvykti. „Mums tai labai svarbu. Kad ir kas nutiktų toliau – net jei namas sugrius – mes liksime čia. Tai mūsų namai, mūsų lizdas. Viskas, ką turime, yra čia. Mes neketiname išvykti“, – BBC sakė ji.
Iš namo atsargiai išnešti brangūs baldai ir pastatyti lauke. Ant poliruoto medinio staliuko guli atostogų suvenyras – paveikslas iš kriauklių iš Turkijos Kušadasio kurorto. Stovi dubuo su vaisiais, ant didelio apelsino šliaužia baltas pelėsis. Daiktai, kurie namuose yra įprasti, atrodo keistai ir ne vietoje, kai jie stovi gatvėje.
Šiuo metu visa šeima gyvena trijose palapinėse vos už kelių žingsnių nuo apgadinto namo. Jie ten miega ir valgo, dalijasi maistu, gaminamu ant mažos stovyklavietės viryklės. Nėra tinkamo tualeto, nors jie atsinešė vieną iš vonios kambario ir bando jį įrengti laikinoje medinėje pašiūrėje.
Jie net sukūrė nedidelę dušo erdvę. Tačiau viskas labai paprasta, o erdvės ir privatumo trūkumas akivaizdus. Šios palapinės yra ankštos ir perpildytos.
Moteriai tai buvo kankinantis mėnuo. Per žemės drebėjimą žuvo septyniolika jos šeimos giminaičių. Jos sesuo Tulay oficialiai laikoma dingusia be žinios. „Nežinome, ar ji vis dar yra po griuvėsiais, – kalbėjo ji. – „Nežinome, ar jos kūnas jau ištrauktas, ar ne. Laukiame. Negalime pradėti gedėti. Mes net negalime rasti savo prarastosios.“
S.Yucesoy svainis Husemettinas ir 11-metis sūnėnas Lozanas žuvo, kai jų gyvenamasis namas Iskenderūne sugriuvo jiems miegant. Aplankėme tai, kas liko iš jų namo, – išsikerojusią sujauktų nuolaužų krūvą. Kaimynai pasakojo, kad sugriuvo trys daugiabučiai.
„Atvežėme čia Lozano kūną, – tyliai sakė Songul. – Paėmėme jį iš morgo ir palaidojome netoli mūsų Samandage. Huzemetinas buvo palaidotas anoniminių kapinėse, ten radome jo vardą.“
Vis dar aktyviame Tulajaus „Facebook“ profilyje galima rasti besišypsančios šeimos nuotrauką, kurioje jie apkabinę vienas kitą rankomis. Lozanas tvirtai laiko raudoną balioną.
Žemės drebėjimo sukelta benamystės krizė tokia aštri dėl to, kad iš tiesų trūksta saugių erdvių, kurios vis dar stovi. Daugiau kaip 160 tūkst. pastatų sugriuvo arba buvo smarkiai apgadinti.
Jungtinių Tautų vystymo programos duomenimis, mažiausiai 1,5 mln. žmonių vis dar yra drebėjimo zonoje, tačiau neturi kur gyventi. Sunku sužinoti tikrąjį skaičių, ir jis gali būti kur kas didesnis.
Palapinių atsirado visur – nuo išsiplėtusių naujų stovyklų iki pavienių, išsibarsčiusių tarp griuvėsių. Jų vis dar nepakanka. Žinia, kad humanitarinės pagalbos organizacija „Turkijos Raudonasis pusmėnulis“ pardavė dalį savo mokesčių mokėtojų finansuojamų palapinių atsargų labdaros grupei, nors ir už savikainą, sukėlė nusivylimą ir pyktį.
Kai kuriuose miestuose žmonės vis dar gyvena viešuosiuose pastatuose.
Adanoje BBC sutiko šeimas, miegančias ant antklodžių ir čiužinių, išklotų tinklinio aikštelėje. Iskenderuno uostamiestyje jie apsigyveno dviejuose geležinkelio stotyje stovinčiuose traukiniuose.
Sėdynės tapo lovomis, bagažo lentynos užpildytos asmeniniais daiktais, o darbuotojai stengiasi palaikyti švarą ir tvarką. Vienos jaunos mergaitės akys prisipildė ašarų, kai ji vietoj pliušinio meškiuko apkabino pagalvę. Tai ne namai.
Songulo vaikai taip pat kovoja. Žaislai ir žaidimai įstrigę pavojinguose namuose, o mokyklos nėra. Jiems nuobodu, nėra kuo juos užimti. Jie tiesiog sėdi aplinkui. Jie žaidžia su savo telefonais, o paskui anksti eina miegoti, kai tik baigiasi jų įkrovimas.
Kai ateina naktis, būna dar sunkiau. Samandage dabar nėra elektros. S.Yucesoy ant jos šeimai skirtos baltos palapinės, tiesiai virš ryškaus jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) logotipo, užtempė spalvotas saulės energija įkraunamas lemputes. Tapę benamiais savo šalyje, jie nėra pabėgėliai, bet vis tiek prarado viską.
„Lemputes čia padėjau, kad matytume ir būtume matomi, – aiškino S.Yucesoy. – Mes bijome, kai sutemsta. Neturėti elektros yra didelė problema. Baimė per didelė, visą naktį jaučiame požeminius smūgius, todėl sunku miegoti.“
Moteris pravirko ir ranka nusišluostė ašaras.
„Esame laisvi žmonės, esame pripratę prie laisvės, nepriklausomybės, kiekvienas gyvena savo namuose, – pridūrė jos vyras Savas. – Bet dabar esame trys šeimos, valgome vienoje palapinėje, gyvename ir sėdime vienoje palapinėje.“
„Visa tai mums nauja, nežinome, kas mūsų laukia ateityje. Ir visada yra baimė. Mūsų namai sugriuvo, kas bus toliau? Mes tiesiog nežinome“, – svarstė vyras.
Parengta pagal BBC inf.
