Kritikai abejoja Baltijos šalies skaičiavimais dėl į Ukrainą siunčiamos ginkluotės kompensavimo ir teigia, kad Talinas naudoja ES lėšas savo kariuomenės sustiprinimui, o šalies sunaudojamų ES lėšų sąskaitą gerokai viršija Lietuvos ir Latvijos sąskaitas.
Estija tvirtina, kad jos prašymai dėl naujų ginklų atitinka taisykles dėl gyvybiškai svarbios įrangos pakeitimo ir tiesiog atspindi jos didžiulį indėlį į karą, tačiau kritikai pažymi, kad ES kompensavimo sistema patirtų didelį krūvį, jei kiekviena šalis, ypač didesnės, taikytų tą pačią apskaitos metodiką kaip Talinas.
Nors Lietuva ir Latvija taip pat prisidėjo prie Ukrainos – maždaug 400 mln. eurų ar daugiau – jų reikalavimai fondui tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Estijos yra daug mažesni.
Istoriškai pirmą kartą po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą ES šalims už suteiktą karinę pagalbą Kijevui buvo iš dalies kompensuota lėšomis iš bendro fondo, vadinamo Europos taikos priemone (EPF), į kurį šalys narės moka įnašus pagal savo ekonomikos dydį.
Viešai ES šalys sveikino šį fondą kaip solidarumo ženklą, tačiau užkulisiuose didėja įtampa dėl pinigų sumų, kurias grupė šalių skiria šiam fondui, „Politico“ sakė septyni Europos diplomatai ir pareigūnai.
Šie nuogąstavimai kilo šio mėnesio pradžioje vykusiame ES diplomatų susitikime, kai Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), ES užsienio reikalų tarnyba, pasidalijo duomenimis apie tai, kiek kiekviena šalis praėjusiais metais gavo lėšų karinei įrangai, siunčiamai į karą, pakeisti. Šios sumos buvo susijusios tik su pirmąja kompensacijų dalimi, tačiau iš jų buvo galima suprasti, kad Estija yra nukrypstanti šalis.
„Tik po pakartotinių klausimų EIVT įvardijo šalis, kurios paprašė kompensacijos pagal naują pirkimo kainą, o ne pagal tikrąją dovanotos karinės įrangos kainą“, – rašoma vieno tame susitikime dalyvavusio diplomato užrašuose.
Iš tų diskusijų paaiškėjo kaltinimas, kad ypač viena šalis – Estija – rado (visiškai teisėtą) būdą, kaip pakeisti savo senas karines atsargas, visų pirma pateikdama savo prašymą ne pagal Ukrainai išsiųstos senos įrangos vertę, o pagal visiškai naujus pakaitalus.
„Jie siunčia savo atliekas į Ukrainą ir perka sau visiškai naujas medžiagas, finansuojamas ES lėšomis“, – sakė antrasis ES diplomatas.
Tai, ką daro Estija, nėra unikalu, tačiau jos kompensacijos išsiskiria dėl to, kad jos prašomos sumos yra daug didesnės.
Remiantis įslaptintais EIVT duomenimis, su kuriais susipažino „Politico“, šešios šalys savo prašymus dėl kompensacijos už pirmąją EPF dalį apskaičiavo remdamosi naujų ginklų kainomis. Suomija pareikalavo 100 proc. kompensacijos pagal naujų pirkinių kainas, Latvija pagal šias sąlygas pareikalavo 99 proc. kompensacijos, Lietuva – 93 proc. kompensacijos, Estija – 91 proc. kompensacijos, Prancūzija – 71 proc. kompensacijos ir Švedija – 26 proc. kompensacijos.
Pagrindinė kitų šalių skundo dalis yra ta, kad Estija ypač gerai moka gauti labai dideles kompensacijas už seną įrangą. Vertinant absoliučiais skaičiais, Estija pateikė paraišką dėl 160,5 mln. eurų vertės naujos ginkluotės įsigijimo pagal pirmąją EPF dalį, už kurią jai buvo kompensuota 134,2 mln. eurų pagal standartinę 84 proc. grąžinimo normą.
Palyginimui, Švedija prašė grąžinti 7 mln. eurų, Suomija – 4,7 mln. eurų, Latvija – 59 mln. eurų, Lietuva – 31 mln. eurų, Prancūzija – 28 mln. eurų.
Šie skaičiai pateikiami Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) apžvalgoje. Pagrindinė problema, kurią atskleidė šis ginčas, yra ta, kad nėra bendros sistemos, pagal kurią būtų apskaičiuojama tinkamų pakaitinių ginklų kaina. „Egzistuoja labai skirtingi požiūriai, kiekviena šalis naudoja savo metodiką“, – sakė pareigūnas.
Apskritai šalys gali reikalauti trijų skirtingų verčių: atkuriamosios vertės, pagrįstos naujos medžiagos kaina; faktinės piniginės vertės, pagrįstos apskaičiuota kaina, už kurią įrankius būtų galima perparduoti bei pradinės pirkimo vertės, pagrįstos iš pradžių sumokėta kaina. Diplomatai teigia, kad diskusijos dėl Estijos kompensacijos atskleidė, jog nėra aiškios metodikos, kurią sistemą naudoti kompensacijai nustatyti.
Trečias diplomatas iš kitos ES šalies patvirtino, kad Estijos metodika sukėlė abejonių visoje ES kaip „ypač akivaizdus atvejis“, nors niekas nenorėjo įvardyti Talino, kad būtų išvengta bet kokių nesutarimų požymių.
Estijos kaip išimties statusas ypač aiškus lyginant ją su Baltijos kaimynėmis, nes ir Ryga, ir Vilnius teigia, kad Ukrainai skiria panašų kiekį ginklų. Estijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, šalis iki šiol suteikė karinės pagalbos už beveik 400 mln. eurų. Latvija sausį savo paramą įvertino maždaug 370 mln. eurų, o Lietuva teigia viršijanti 400 mln. eurų.
Vokietija nurašė seną sovietinę ekipuotę, kurią ji perdavė iš Rytų Vokietijos atsargų, ir reikalauja tik pradinės pirkimo vertės, o ne naujų medžiagų kainos, sakė ketvirtasis diplomatas.
Estijos nuolatinės atstovybės prie ES ir Estijos gynybos ministerijos atstovai spaudai kol kas neatsakė į „Politico“ prašymą pakomentuoti situaciją.
Tačiau pareiškime, paskelbtame po to, kai antradienį buvo išspausdintas „POLITICO's Brussels Playbook“ numeris, Estijos gynybos ministerija teigė, kad ataskaitoje yra „melo“ ir tai yra „piktybiškas bandymas pakenkti pagalbai Ukrainai ir sąjungininkų vienybei“.
„Europos taikos priemonės (EPF) aukotų lėšų deklaravimas remiantis atkūrimo verte visiškai atitinka taisykles ir taikomas tuo atveju, kai dovanotos įrangos gamyba buvo nutraukta ir jos pajėgumų atkūrimas yra svarbus šalies gynybos požiūriu“, – rašoma pareiškime.
Estijos gynybos ministerijos atstovas patvirtino, kad pagal pirmąją EPF dalį Estija padovanojo Ukrainai 122 milimetrų kalibro D-30 haubicas, t. y. ginklų modelį, kuris pradėtas naudoti 1960 m. ir kurį Estija nusprendė pakeisti dar prieš Rusijai pradedant invaziją. Tada Estija pareikalavo sumokėti naujos „panašios velkamosios artilerijos“ kainą.
Parengta pagal „Politico“ inf.
