Sovietmečiu už klaipėdiečio ištekėjusi, bet jau du dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti 59-erių moteris rusų kareiviams rodė dokumentus, jog yra ukrainietė, gimė ir užaugo Voznesenivkos miestelyje Luhansko srityje.
L.Želvienė rodė ir dokumentus, jog vyksta norėdama išsivežti neįgaliu tapusį penkeriais metais jaunesnį brolį, tačiau jos maldavimai buvo neišgirsti.
„Jie yra aklai įtikėję propagandiniu Kremliaus melu apie „lietuves snaiperes“, esą prieš rusus kovojusias Čečėnijoje ir dabar suvažiavusias į Ukrainą. Diskutuoti su kareiviais turint lietuvišką pasą buvo beprasmiška“ – prisimena moteris.
Bet L.Želvienė rusų kareiviams nesakė, kad jos brolis Igoris Serpinas neįgaliu tapo po to, kai jį laiptinėje sumušė asmenys, šaukę „Šlovė Rusijai!“. Sumušė greičiausiai dėl to, kad Igoris, buvęs sovietų, o vėliau Ukrainos armijos kariškis lakūnas pensininkas, atsisakė pasikeisti Ukrainos pasą į rusišką.
„Igoris manė, kad jo, daug metų tarnavusio Maskvai ir dalyvavusio karo misijose Čečėnijoje bei Gruzijoje okupantai nelies, bet neįvertino to, kad Rusija ėmė vykdyti totalią antiukrainietišką propagandą, dėl ko jis daliai žmonių irgi tapo priešu“, – teigė sesuo.
L.Želvienės bandymas patekti į Rusijos kontroliuojamą Ukrainos teritoriją vyko Vasiljevkos kariniame poste Zaporižės srityje. Sesuo taip skubėjo pas brolį, jog Ukrainos karių prašė leisti jai eiti pėsčiomis per taip vadinamą pilkają zoną, bet leidimo negavo.
Pilkąja zona yra vadinama teritorija tarp dviejų kariaujančių pusių, kurioje vyksta žvalgybinės operacijos, ji gali būti užminuota. L.Želvienė tris mėnesius neįstengė patekti pas brolį, o šį galiausiai už didelį užmokestį iki Ukrainos kontroliuojamos teritorijos atvežė vienas nelegalus taksistas.
Su L.Želviene bei po sumušimo neįgaliu tapusiu Igoriu susipažinau vienuose Kijevo svečių namuose. Lietuviškai netikėtai pasisveikinusi moteris papasakojo, kad 16 metų gyveno Klaipėdoje, kur su Ričardu Želviu buvo sukūrusi šeimą ir augino sūnų.
Prekybos uoste dirbusi Larisa pramoko lietuvių kalbą, priėmė Lietuvos pilietybę. Vis dėlto santuokinis gyvenimas porai nenusisekė, nes jūreiviu dirbęs vyras retai būdavo namuose ir mažai dėmesio skyrė šeimai, dėl ko ši vėliau iširo.
Prieš 20 metų moteris kartu su sūnumi išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Vokietiją. Ten L.Želvienė ištekėjo už emigranto ruso, su kuriuo prasidėjus 2014-ųjų karui Ukrainoje santykiai irgi pašlijo ir pora taip pat išsiskyrė.
„Vokietijoje yra daugybė emigrantų rusų, nemaža dalis jų visiškai nenori integruotis – namuose toliau kalba rusiškai, žiūri Maskvos televiziją, skaito rusišką spaudą, ir tarsi zombiai aklai tiki Kremliaus propaganda“, – pasakojo L.Želvienė. Tai esą tapo ir pagrindine jos skyrybų su vyru priežastimi, nes sutuoktinis gyrė Maskvos 2014 m. inicijuotą sukilimą Lugansko ir Donecko regionuose.
„Aš juk visą 2014-ųjų vasarą praleidau gimtajame miestelyje, nes buvau nuvykusi slaugyti susirgusios mamos ir mačiau savo akimis, jog tai buvo ne spontaniškas sukilimas, o Rusijos KGB surengtas perversmas“, – pasakojo moteris.
L.Želvienei atmintin įstrigo, kad iš Rusijos atvykę žmonės kvietė visus bedarbius ir valkatas jungtis prie „sukilimo“, dalijo šiems ginklus ir leido plėšti ukrainietiškus bankus, įmones ir net žmones, atiminėti iš jų mašinas. Iš Rusijos atvyko daug šarvuotos technikos ir tankų, kurių padedami „sukilėliai“ plėtė maištą ir kovojo su Ukrainos kariais.
„Aš mačiau daug, žinau pavardes vietinių žmonių, kurie rengė „sukilimą“ ir suiminėjo ukrainiečius, tačiau apie tai nenoriu kalbėti, kad nepakenkčiau ten likusiems giminaičiams“, – sakė L.Želvienė.
Moteris savo baimę teisino tuo, jog iš Klaipėdos į Vokietiją emigravę rusakalbiai remia Kremlių, ir sužinoję, ką ji kalba Lietuvos žiniasklaidai, galėtų keršyti. R.Želvienė gyvena emigrantams skirtame name, kuriame yra daug rusakalbių, dauguma jų agresyviai nusiteikę prieš Ukrainą palaikančius asmenis.
„Mano situacija komplikuota – sūnaus Regimanto uošviai yra emigrantai iš Rusijos, giriantys V.Putiną, o aš neslepiu proukrainietišikų pažiūrų. Su jais ir su marčia apie politiką susitarėmė nekalbėti, tačiau žinau, kad jiems labai nepatinka, kad savo kambaryje pasikabinau Ukrainos vėliavą“, – teigia L.Želvienė.
Moteris labai nori, kad Vakarų remiamas Kijevas atsikovotų Rusijos užgrobtas žemes, ir ji galėtų kasmet vykti poilsiauti į gimtą miestelį.
„O Lietuvai norėčiau patarti, kad rusakalbių integravimui skirtų didesnį dėmesį, kad sumažintų Kremliaus propagandos įtaką. Nes nėra normalu, kad dauguma rusakalbių nesmerkia Maskvos karo Ukrainoje“, sakė moteris.
L.Želvienė po ilgų apmąstymų visgi nesutiko, kad ją su broliu nufotografuočiau, tačiau leido perfotografuoti Igorio jaunystės nuotrauką, darytą šiam studijuojant Luhansko aviacijos mokykloje.
