Laimei, mūsų pokalbį viena akimi stebėjo už dviejų keleivių eilių sėdintis karys Jurijus Šubinas, kuris buvo įpareigotas prižiūrėti Vitalijų. Tokį įpareigojimą J.Šubinas gavo iš Vitalijų iki traukinio atlydėjusių savanorių, kurie vagone paklausė, ar yra vykstančių į Černigovą.
J.Šubinui pakėlus ranką savanoriai nusakė šiam Vitalijaus būseną ir paprašė, kad šis kelionės metu Vitalijų stebėtų, o Kijeve įsodintų į autobusą, vykstantį į Černigovą.
Aš to nežinojau, ir likimui lėmus sėdėti šalia kariškio nusprendžiau šį pakalbinti. Pasisakius, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, karys pradžiugo ir pareiškė, jog man gali papasakoti įdomių dalykų iš fronto, ypač apie paskutinį mūšį.
Prieš tai karys pasisakė, kad užaugo vaikų namuose, jog žmona su dviem dukrelėmis karo pradžioje išsibėgo į Bulgariją. Vitalijui pradėjus pasakoti apie fronto mūšius paklausiau, ar galiu pokalbį įrašyti, ir ar galiu jį fotografuoti, į ką vaikinas atsakė „aišku gali“.
Anot pasakotojo, tą dieną jų būrys ėjo į žvalgybą ir nelauktai atsidūrė priešų apsuptyje. „Mes buvom penkiese, o jų gal šimtas penkiasdešimt; ugnis pasipylė iš visų pusių, bet spėjom įbėgti į vieną namą; būtume visi žuvę, bet laiku prisišaukėme pagalbą“ – pasakojo Vitalijus.
Tačiau išsigelbėjimo džiugesį netrukus vėl pakeitė nerimas, nes jiems dar nespėjus saugiai išeiti iš užimto namo laukuose pasirodė rusų tankai. Šie ėmė šaudyti į ukrainiečių pozicijas, ir netrukus bombos ėmė lėkti į Vitalijaus su draugais užimtą pastatą.
„Per dūmus spėjau pamatyti, kaip sprogimas sudraskė į gabalus Andrejų ir Kirilą, o po to atsijungiau, nes netoli manęs irgi nukrito bomba“ – pasakojo vyriškis. Apie tolesnę mūšio eigą ir apie tai, kaip nuo tanko šūvio žuvo trys bendražygiai, o jis buvo nugabentas į ligoninę Vitalijus pasakojo labiau kolegų žodžiais, nes pats mažai ką atsiminė.
Po to vaikinas netikėtai nutraukė pokalbį ir pareiškė, jog nepakeliamai skauda galvą, reikia vaistų. Į mano užklausimą dėl vaistų nuo galvos skausmo atsiliepė viena moteris, ištiesusi pakelį paracetamolio.
Vitalijus tačiau prarijo ne vieną ar dvi tebletes, bet visas dešimt, pareiškęs, kad kitaip nesuveiks. Išgėręs vaistus karys atsisuko ir netikėtai paklausė: „o kodėl tu mane visko klausinėji, kodėl įrašinėji pokalbį“.
Priminiau, kad esu žurnalistas, o jis pats sutiko, kad įrašinėčiau ir fotografuočiau. „Viską skubiai ištrink, nuotraukas irgi“ – pareiškė Vitalijus, ir išgriebė iš mano rankos telefoną.
Pačiupęs telefoną vaikinas atsistojo ir ėmė grąsinti, kad jį sudaužys, jei nepateiksiu įrodymų, kad esu žurnalistas. Situacija darėsi grėsminga, tačiau tuo momentu prie Vitalijaus prišokęs J.Šubinas jį apkabino, ir perėmė mano telefoną, pareiškęs, kad pats viską išsiaiškins.
J.Šubinas paprašė, kad Vitalijų prižiūrėtų dar kitas karys, o mane pakvietė pokalbiui į tarpvagonį. Apžiūrėjęs dokumentus bei žurnalisto pažymėjimą J.Šubinas atsiprašė už Vitalijaus elgesį, ir prisipažino nepagalvojęs susikeisti vietomis, kad galėtų sėdėti šalia sužeisto kario.
„Vitalijų akivaizdžiai per anksti išleido iš ligoninės, dar turėjo bent savaitę pagydyti, o po to siųsti reabilitacijon, bet, matot, karo ligoninės šiuo metu perpildytos sužeistųjų, ir visus stengiamasi kuo greičiau išrašyti, nes reikia vietų naujai sužeistiems“ – pasakė J.Šubinas.
Traukinio bufete geriant arbatą karys papasakojo, jog jį iš ligoninės irgi išrašė ne visai pasveikusį ir parodė sužeidimo žymę ant kaklo.
„Man pasisekė, mūšyje prie Avdijivkos skeveldra perskrodė sprandą nepaliesdama stuburo slankstelių nei venų ir įstrigo kakle“ – pasakė J.Šubinas. Karys papasakojo, jog jam 42 metai, gyvena Nižino mieste Černigovo regione, kur dabar ir vyksta gavęs dvylika dienų atostogų.
J.Šubinas pasisakė turintis du brolius, vienas iš kurių irgi kare, o kitas, jaunesnis, turi krūvą vaikų, tad jam kol kas nereikia į frontą. Vidurinis brolis turi sužadėtinę, o jis, vyriausias, pastaruosius kelerius metus buvo vienas ir niekur nedirbo, nes išgyveno depresiją po skyrybų ir įvairių kitų nesėkmių. Prieš tai karys penkiolika metų dirbo autoservise.
„Paskambinau mamai pranešti, kad parvyksiu, bet neįstengiau pozityviai reaguoti į jos džiugesį, kad išgyvenau po sužeidimų; kaip galiu džiaugtis žinodamas, kad per tą sprogimą žuvo du kovos draugai?“ – retoriškai klausė karys.
J.Šubinas savanoriu į frontą užsirašė vildamasis, kad tai jam padės įveikti depresiją. „Maniau, kad kare pasikeisiu ir grįš noras veiklai, bet atsitiko priešingai – nebeturiu jokių planų ir svajonių; netapau ir religingu, nors nemažai karių tapo pamaldūs, prieš mūšį kalbasi su Dievu“ – pasakojo J.Šubinas.
Armijoje vyriškis pateko į puolamają brigadą, kurioje iš 120 pirmųjų karių trečdalio esą nebeliko, o jų vietoje kovoja naujokai. Keli iš žuvusių buvo tapę labai gerais draugais, tad J.Šubinas prisiekė, kad parvykęs atostogoms būtinai aplankys jų tėvus.
„Privalau šiems papasakoti apie tai, ką veikėme fronte ir apie tai, kaip viskas nutiko tą momentą; papasakosiu ir apie tai, ką Andrijus ir Olegas svajojo veikti po karo, kaip jie gražiai kalbėjo apie savo šeimas ir tėvus, kokie jiems šie buvo svarbūs“ – vardijo karys.
Paklaustas ar nebus baugu grįžti atgal į frontą karys atsakė nebežinantis ar išvis ko nors bebijo, nes prie Avdijivkos, kur jie visą laiką kovoja, mirtis nuolat yra šalia.
Kiek pamąstęs J.Šubinas visgi pasakė, kad nenori žūti, nenori, kad taip pasibaigtų jo egzistavimas ir pridūrė:
„Bet bus taip, kaip bus, gyventi teko tokiu metu, kai Rusija mūsų tėvynę užpuolė, o mes, vyrai, privalome ją ginti; privalome nugalėti, kad ateinančioms kartoms nebetektų patirti tokio košmaro, ir nugalėsim, mes juk kazokų palikuonys, su pralaimėjimais niekada nesusitaikom.“
