Moteris per laidotuves vaikams negalėjo parodyti tėvo, mat iš sudegusio kūno buvo nedaug kas likę, o jos sutuoktinio tapatybę teismo ekspertai atpažino vien pagal genetinius tyrimus.
Žvėriškas keturių protestantų bažnyčios „Dievo apsireiškimas“ tarnautojų nužudymas 2014 m. Slovianske nesulaukė tinkamo pasaulio visuomenės pasmerkimo, tačiau tai reiktų priskirti prie 2022 m. Bučos žudynių įžangos.
Nusikaltimas buvo įvykdytas 2014 m. birželio 9 d., praėjus dviem mėnesiams po to, kai Sloviansko miestą užėmė Kremliaus kariškių bei saugumiečių vadovaujami rusakalbiai „sukilėliai“. Maskvos sugalvotas „sukilimas“ Donecko bei Luhansko srityse prasidėjo būtent Slovianske.
Po trijų kovos mėnesių Ukrainos kariai maištininkus iš Sloviansko išginė, tačiau šie pasitraukė ir įsitvirtino kituose miestuose, kur mūšiai užsitęsė devynis metus. Nors okupantai Slovianske išsilaikė tik tris mėnesius, tačiau pirmieji jų „žygiai“ akivaizdžiai demaskuoja, kas „sukilimui“ vadovavo ir kokie buvo jo tikslai.
Siekdami į „sukilimą“ pritraukti kuo daugiau vietinių, Maskvos pasiuntiniai leido maištininkams pelnytis atiminėjant iš žmonių mašinas, plešiant ukrainietiškus bankus bei įmones. Tai į maištininkų gretas pritraukė ne tik bedarbius ir įvairių prorusiškų organizacijų aktyvistus, bet ir mafijozus bei teistus asmenis, todėl mieste suklestėjo savivalė, buvo įvykdyta daug neaiškių žmogžudysčių.
Politiškai ir ideologiškai maištininkus vienijo du mėnesius prieš „sukilimą“ Donecke įkurta organizacija „Rusijos pravoslavų armija“ (RPA). „Sukilėlių“ lyderiu apsiskelbęs Rusijos FSB saugumo pulkininkas Igoris Girkinas, neretai maskavęsis pavarde Strelkovas, save titulavo vyriausiuoju RPA vadu.
Ši organizacija aukštino Rusijos imperiją bei pravoslavų tikėjimą, o jos vėliava buvo perdirbta iš valstybinės Rusijos vėliavos ją papuošiant skydu su pravoslavų kryžiumi ir Georgijaus juostele.
Sukilėliai iš pradžių suiminėjo ukrainietiškumo lyderius, o po kiek laiko ėmė lankytis ir čia esančiose protestantų bažnyčiose.
Pirmos protestantų bažnyčios Donecko regione buvo įkurtos daugiau kaip prieš šimtmetį, Rusijos caro laikais. Jas steigė į anglies bei metalo rūdos išgavimą ir plieno gavybą investavę JAV bei Vakarų Europos verslininkai protestantai.
Sovietinė valdžia vėliau minėtas bažnyčias likvidavo, o pastorius ir aktyvesnius tikinčiuosius išsiuntė į Sibiro lagerius. Iš naujo bažnyčios ėmė kurtis Ukrainai atgavus nepriklausomybę. „Dievo apsireiškimas“ Slovianske įsikūrė 2003 m.
2014 m. „sukilėliai“ visų pirma apsilankė penkiasdešimtininkų bažnyčioje „Geroji žinia“. Ten okupantai padarė kratą, suėmė pastorių Genadijų Lysenko, ir pareiškė, kad nuo šiol tai bus rusų cerkvė.
Kartu su kariškiais į cerkvę su automatu ant peties atėjęs rusas šventikas Olegas pastoriui Piotrui Dudnikui bažnyčios užėmimą aiškino taip: „amerikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas, nes pati JAV yra Rusijos priešas“. Iš suimto pastoriaus G.Lysenkos okupantai atėmė mašiną, su kuria kitą dieną atvyko į kitą penkiasdešimtininkų bažnyčią „Dievo apsireiškimas“.
Ši bažnyčia prieš keletą metų iš miesto nusipirko nenaudojamus ir apgriuvusius vieno mikrorajono kultūros namus, ir suremontavusi prieš metus juose įsikūrė. Okupantus sudomino didžiulis bažnyčios pastatas ir jie panoro jį atimti.
„Dievo apsireiškimo“ nariai garsėjo ne tik tuo, kad griežtai laikosi blaivybės ir moralės principų, bet ir yra geri verslininkai. Pastorius Oleksandras Pavenka buvo įkūręs dešrų bei baldų gamybos cechus, o iš viso bažnyčios nariams priklausė keliolika parduotuvių bei remonto ir statybos įmonių.
Į bažnyčią sadistai atvyko birželio 8 d., kai tą sekmadienį buvo švenčiama Švč. Trejybės diena. Kieme apžiūrėję mašinas ir išsiklausinėję, kas šių savininkai, banditai po mišių liepė pastoriaus O.Pavenkos sūnums Albertui (34 m.) ir Rustamui (30 m.) bei pastoriaus padėjėjams diakonams Volodimirui Veličko (40m.) bei Viktorui Bradarskiui (40m.) sėsti į savo mašinas ir vykti jiems iš paskos.
Žmogžudžiai ieškojo ir paties pastoriaus, tačiau šio tą dieną bažnyčioje nebuvo. Mašinų kolona nuvyko į priešgaisrinės tarnybos pastatą, kurio rūsyje okupantai buvo įrengtę slaptą kalėjimą suimtiems Ukrainos patriotams kankinti.
Atvežtieji iš pradžių laikėsi oriai, meldėsi ir dainavo religines giesmes. Tačiau vėliau kiti kaliniai girdėjo baisius pastoriaus O.Pavenkos sūnų klyksmus tardymo kambaryje.
Naktį trečią valandą visi keturi suimtieji buvo susodinti į blogiausią mašiną, diakono V.Bradarskio mikroautobusą, ir išvažiavo iš paskos bei priekio lydimi dvejų okupantų mašinų. Privažiavus nuošalią vietą sadistai šovė granatsvaidžiu į tikinčiųjų mikroautobusą, ir šis užsidegė.
Nuo granatos sprogimo labiausiai nukentėjęs diakonas V.Veličko sukniubo priekinėje sėdynėje, o kiti trys sugebėjo iššokti iš mašinos degančiais rūbais, bet buvo suvarpyti automato kulkų.
Tris geresnes mašinas žudikai pasiėmė sau. Nukankintieji po kelių dienų buvo slapta palaidoti dykynėje, bendrame kape su dešimčia kitų aukų. Bažnyčios atstovams ir aukų giminaičiams buvo meluojama, kad suimtieji yra išvežti kasti apkasų į Sloviansko prieigas.
Tiesa paaiškėjo tik po mėnesio, kai miestą išvadavo Ukrainos kariai. Kremlius iš pradžių paskleidė žinią, kad penkiasdešimtininkų bažnyčios „Dievo apsireiškimas“ nariai žuvo į jų mašiną pataikius ukrainiečių minosvaidžiui.
Liudininkams atskleidus tiesą, Maskva ėmė skleisti prasimanymus, kad minėtos protestantų bažnyčios nariai vežė maistą ukrainiečių kariams ir šiuos informuodavo apie „sukilėlių“ judėjimą. Buvo net prasimanyta, kad protestantai atgabeno cheminį ar biologinį ginklą, kuris neva buvo panaudotas prieš okupantus.
Abiejų penkiasdešimtininkų bažnyčių pastoriai kategoriškai paneigė sąsajas su Ukrainos kariuomene, primindami, kad jų bažnyčia yra taikos skleidėja ir draudžia savo nariams kištis į politiką ar palaikyti kurią nors kariaujančią pusę.
Miestiečiai spėliojo, kad žudynės buvo surengtos norint perimti protestantų mašinas, tačiau tokia versija ekspertai netiki, nes „sukilėliams“ mašinų netrūko, jie jas atiminėjo iš ko panorėję ir be žudymo.
Labiausiai tikėtina, kad žudikai buvo gavę įsakymą iš kažkurio „sukilėlių“ vaduko, kuris tiesmukiškai suprato ideologinių lyderių instrukciją, kad „amerikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas, kaip kad pati JAV yra Rusijos priešas“.
Miesto vadai bei Kremlius puikiai žinojo, jog protestantai Slovianske užsiima tauria labdaringa veikla – kilus 2014 m. karui jie savo mašinomis išgabeno tūkstančius pabėgėlių, be to, įrengė tris maisto ir vaistų dalijimo punktus čia pasilikusiems ir badą kentusiems žmonėms.
Nei „Rusijos pravoslavų armijos“ vadas I.Girkinas, nei Kremliaus atstovai dėl protestantų žudynių Slovianske neapgailestavo ir neatsiprašė.
L.Veličko tada pritrenkė žinia, kad du iš jos vyrą nužudžiusių sadistų buvo Sloviansko gyventojai, puikiai žinoję, kad penkiasdešimtininkai užsiima vien labdara ir nekelia jokios grėsmės.
Su L.Veličko bei jos keturiais paaugliais sūnumis susipažinau Kijevo geležinkelio stotyje, kai leisdamiesi eskalatoriumi atsidūrėmė greta.
Pamatęs, kad vargingai apsirengę Lenos vaikai labai godžiai žiūri, kaip šalia stovėję du jaunuoliai kemša sumuštinius, nusprendžiau nupirkti tokius sumuštinius jos vaikams. Nenorėdamas, kad moteris įsižeistų, visų pirma prisistačiau ir ją užkalbinau.
L.Veličko pasipasakojo užaugusi religingoje katalikiškoje šeimoje, o sutuoktinis buvo netikintis, tačiau atėjęs į jų bažnyčią pasikeitė, tapo diakonu – pastoriaus padėjėju.
„Su vyru susipažinau bažnyčioje, man tada buvo dvidešimt, jam dvidešimt keturi, po metų gimė dukra, vėliau dar trys, o tik po to iš eilės keturi sūnūs“ – pasakojo moteris.
Volodimyras dirbo lentpjūvėje, o laisvalaikiu žaisdavo su vaikais bei dalindavo mieste bibliją, dėstė tikėjimo tiesas kaliniams.
„Man nebuvo lengva vienai auginti krūvą vaikų, tačiau padedant geriems žmonėms bei bažnyčiai nebadavom, visos dukros jau išsikėlė iš namų, dvi ištekėjo; dėl vyro netekties niekam nejaučiu pykčio, reiškia tokia buvo Dievo valia, bet tikiu, kad kiekvienam žmogui teks prieš Dievą atsakyti už savo darbus; Volodymyras darė gerus darbus, o jo žudikai ne“ – taip pokalbį užbaigė L.Veličko.
