Kremliaus bokštai nevirto tokiais fakelais, kokiais dažniausiai būdavo vaizduojami socialiniuose tinkluose.
Tačiau priešlėktuvinės gynybos esą numuštų dronų blyksniai ir naktiniame danguje švytinti liepsna ant pagrindinio Kremliaus kupolo viršūnės, šalia Rusijos vėliavos, atrodė itin įspūdingai.
Dar vienas šio vaizdo akcentas – šalia Kremliaus sienų jau parengtos dekoracijos gegužės 9-osios pergalės paradui.
Kas įvyko iš tiesų? Kone nuo pirmųjų akimirkų buvo galima iškelti mažiausiai tris versijas.
Pirmoji – tai dar vienas Ukrainos smūgis. Apie tai iškart pareiškė ir Maskva – esą tai Kijevo viršūnių mėginimas nužudyti Rusijos šeimininką V.Putiną, nors jo tuo metu Kremliuje nebuvo.
Bet Ukrainos prezidentas V.Zelenskis kategoriškai paneigė tokius kaltinimus.
Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad Ukrainos vadovybė nusprendė taip pasielgti rizikuodama maksimalia – greičiausiai branduoline – karo eskalacija.
Apie tokį žingsnį Kijevas tikrai turėjo pranešti bent pagrindiniams Vakarų partneriams. Be to, net jei ukrainiečiai būtų nutarę surengti tik „bandomąjį“ ar „parodomąjį“ aktą, jo prasmė ir nauda Ukrainai dar labiau abejotina ir neaiški.
Žinoma, šios versijos visiškai atmesti negalima. Vien dėl to, kad šiuo metu apsikeitimas dronų ir raketų smūgiais tarp Ukrainos ir Rusijos yra itin intensyvus.
Bet kur kas daugiau argumentų antrosios versijos, kuri ir gali pretenduoti būti pagrindinė, naudai.
Dauguma Vakaruose ir Ukrainoje iškart ėmė svarstyti, kad tai paties Kremliaus surengtas spektaklis siekiant kelių akivaizdžių tikslų.
Svarbiausias jų – dar labiau „legitimuoti“ tebesitęsiančius žvėriškus Ukrainos civilinės infrastruktūros, gyvenamųjų miestų rajonų bombardavimus.
Labiau tikėtinas pagrindinis Kremliaus galimos inscenizacijos tikslas – dirvos rengimas Ukrainos prezidentūros ir vyriausybinio kvartalo Kijevo centre bombardavimui, jį pateisinant kaip teisėtą atsaką.
To iš karto ėmė isteriškai reikalauti ir valdiškoji Rusijos propaganda, kuri nuolat kalba apie būtinus smūgius „sprendimų priėmimo centrams“ ne tik Ukrainoje, bet net ir Vakaruose.
Kad Rusija bent jau invazijos pradžioje mėgino nužudyti Ukrainos prezidentą V.Zelenskį, taip pat kitus aukščiausius šios šalies pareigūnus, kalbėta jau seniai.
Suprantama, tai buvo viena svarbiausių „trijų dienų žaibo karo“ plano dalių.
Nežinia, ar tokių užmojų Kremlius buvo atsisakęs nenorėdamas pernelyg eskaluoti padėties žlugus „žaibo karui“.
Tačiau kone akivaizdu, kad smūgis – galbūt net branduolinis – tiesiai į Ukrainos valdžios būstinę visada buvo ir yra Rusijos režimo darbotvarkėje.
Ar tikrai tai planuojama ir ši inscenizacija yra aiškus ženklas, kad smūgis bus suduotas, pirmiausia siekiant sugriauti visų laukiamą Ukrainos kontrpuolimą visu frontu?
Ar visa tai tik gąsdinimas, skirtas ne tik ir ne tiek tuo puolimu vis grasinančioms Kijevo viršūnėms, bet pirmiausia tai Vakarų politinio elito daliai, kuri vis dar bijo maksimalios karo eskalacijos?
Sutapimas ar ne, bet šiomis dienomis pasklido neramios žinios, kad Rusija žaidžia dar pavojingesnius žaidimus nei anksčiau su Zaporožės atomine elektrine, esą stumdama tą jėgainę, taip pat visą Ukrainą ir Europą dar arčiau branduolinės katastrofos ribos.
Negana to, pagarsėjo kalbos, kad Rusija vėl planuoja perkelti karą per Ukrainos sienas Vakarų kryptimi, – pirmiausia imdamasi hibridinių teroro išpuolių prieš NATO valstybių energetikos infrastruktūrą.
Tai dar vienas galimas karo eskalavimo scenarijus, kuris buvo akivaizdus jau nuo galutinio „žaibo karo“ žlugimo.
Žodžiu, gali būti, kad Kremlius tikisi vien tokiu gąsdinimu priversti Vakarus prispausti Kijevą atsisakyti bent jau planuojamo kontrpuolimo, jei ne sėsti su Maskva prie „derybų“ stalo.
Pagaliau trečioji virš Kremliaus pasirodžiusio drono versija – stiprėjanti erozija Rusijos režimo viršūnėse ir klanų kova dėl išlikimo bei valdžios. Jei taip yra, tai dronas yra žinutė pačiam V.Putinui – ši kova peržengė paskutines raudonąsias linijas.
Vienas tokių galimų ženklų – naujausias „Wagner“ samdinių, deginamų Bachmuto pragare, šeimininko J.Prigožino vaizdo kreipimasis į aukščiausią Rusijos kariuomenės vadovybę. Stovėdamas šalia savo vergų lavonų krūvos J.Prigožinas paskutiniais keiksmažodžiais dergė tą vadovybę už tai, kad ji neva neduoda „Wagner“ pakankamai amunicijos. Negana to, paskelbė, kad gegužės 10 d. jo pajėgos apskritai paliks Bachmutą. O jei taip išties įvyks, tai gali reikšti naujo lemtingo Rusijos pralaimėjimo pradžią.
Šiaip ar kitaip, daugelio rožinėmis spalvomis regimą perversmo Maskvoje ar režimo griūties scenarijų ir toliau reikėtų vertinti santūriai. Dar atsargiau – kalbas, kad dronas virš Kremliaus yra Rusijos partizanų ar sukarintos opozicijos darbas.
Vis dėlto nepaisant to, kas ir kodėl tai padarė, šis įvykis tapo bene žiauriausiu smūgiu nuo invazijos pradžios pačiam V.Putinui ir visai režimo viršūnei.
Be to, tai ryškiai iliustruoja karinę ir strateginę aklavietę, kurioje atsidūrė Ukrainos rytuose, regis, vėl beviltiškai įstrigusi okupantų kariauna.
Kas toliau? Jei Kremlius jau panaudojo visas savo pagrindines priemones ir ginklus, jam belieka arba galutinai panirti į „sekinimo karą“, nuo kurio ne mažiau nei Ukraina kraujuoja jis pats, arba griebtis kraštutinių veiksmų.
Apžvalgininkas
