Savaime suprantama, po rinkimų bus koalicinė košė. Gal net su prieskoniais. O kas gi laimės rinkimus? Kairieji, kurie save vadins kairiuoju centru. Įtakos Vyriausybės formavimui turės prezidento pozicija.
Manau, kad šiame poste išliks dabartinis valstybės vadovas. Vienos pagarsėjusios knygos sukelti priekaištai prezidentui dabar jau paskendo čekiukų skandale. Natūralu, kad G.Nausėda iš principo nėra prieš išankstinius rinkimus. Būtent kritika prezidento atžvilgiu daugiausia iš koalicijos ir sklinda.
Šiaip jau TS-LKD galėtų padaryti gerą darbą – atkelti Seimo rinkimus iš rudens į pavasarį, pavyzdžiui, į kovą. Rudenį išrinktas Seimas susiduria su senos komandos suformuotu biudžetu. Konservatoriai nepasiaukos, neatkels.
Iki Seimo rinkimų iš esmės nesikeis ir Vyriausybė su jos vadove. Po NATO susibūrimo Vilniuje triumfo ir informacinio triukšmo fone visi net pamirš, kad kažkada atsistatydinimo pareiškimai buvo.
Po to – ypač karšta vasara (bent jau taip prognozuojama). Ne tik Lietuvoje – ekonominė krizė ir vis periodiškai paaštrėjančios geopolitinės grėsmės.
Pastarosios tiesiogiai susijusios su karu Ukrainoje. Ir galima drąsiai prognozuoti, kad taip bus dar mažiausiai dvejus ateinančius metus.
Šiuo metu informaciniame chaose apie situaciją Ukrainos fronte aiškūs tik keli dalykai: Bachmutą vos ne po metų kovų kontroliuoja Rusija, miesto apylinkėse dar vyksta susidūrimai, kartais paaštrėja kovos kitose fronto vietose, o šiaip milžiniškoje teritorijoje vyksta raketinis, droninis „pingpongas“, o iš Ukrainos pusės jau faktiškai ir partizaninis pasipriešinimas.
Įsibėgėja diversinis karas. Sklinda nepatikrintos žinios apie pasikėsinimus į karinius vadovus.
Nebeliko karinių reikalų eksperto ar apžvalgininko, kuris nekalbėtų apie Ukrainos žadamą kontrpuolimą.
Eiliniam stebėtojui išvada paprasta – tiek, kiek Rusija fronte atsitraukė per sėkmingą ukrainiečių puolimą rudenį, tiek ir tebestovi užėmusi penktadalį Ukrainos teritorijos. Ir net pamažu ropoja į priekį.
Kasdien kalbama apie fatališkus Rusijai ginklus, modernius naikintuvus, kurių charakteristikas jau pradeda žinoti net darželinukai, bet kada ir kaip jie pasirodys Ukrainos fronte, visiškai neaišku.
Tai labai keistas karas, net sunkiai palyginamas su pastaraisiais dešimtmečiais žinomais. Bet ten, kur vyksta mūšiai, nebelieka nieko gyvo. Bachmutas – vien griuvėsiai.
Žinoma, karas Ukrainoje kada nors baigsis. Vietoj prieš metus ir Lietuvos žiniasklaidoje skambėjusių pergalingų kalbų, kad Rusija greitai Ukrainoje atsidurs ten, kur buvo 1991 m., braunasi ir kitokie scenarijai.
Pasaulio informacinėje erdvėje pasigirdo užuominų apie galimas paliaubas tarp Rusijos ir Ukrainos, panašias į „38-ąją paralelę“ tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos. Vietoj paralelės galima surasti upę, tarkime, Dnieprą, jo krantus.
V.Zelenskis iš anksto yra atmetęs, net įstatymu įtvirtinęs bet kokias derybas su Rusija – išskyrus sąlygą, kai ji pasitraukia iš visos okupuotos teritorijos.
Dabar pasiūlymų dėl „paralelių“ Kijevas išvis nekomentuoja. Tačiau apie būsimą greitą kontrpuolimą kažkodėl kalba ne Ukrainos politiniai ir kariniai vadovai, o atstovas spaudai.
Kad ir kaip pasibaigtų šios kautynės, Lietuva turės remti Ukrainą ir po karo, nebent viskas apvirstų aukštyn kojom ir ji staiga pasuktų Sakartvelo vyriausybės keliu.
Pastaroji akivaizdžiai linksta į atnaujintus santykius su Rusija, kol kas vėl paleidžiant oro skrydžius į Maskvą, nors retorika apie tikslą būti ES ir NATO išlaikoma. Po karo nutraukti diplomatiniai santykiai su Rusija dar neatnaujinti.
Nors niekada nesakyk „niekada“, atrodo, kad Ukrainoje bus labai griežta skiriamoji linija su Rusija. Ukrainai laimėjus fronte Lietuvai teks ją remti atstatant didelį kraštą po siaubingų sugriovimų.
Tai darys ir kitos ES narės, nors gali būti ir išimčių. Ukrainai nusibrėžus „paralelę“ – tie patys rėmimo rūpesčiai liks su apsibrėžta teritorija.
Bet kurio istorijos vingio situacijoje po karo NATO dėmesys susitelks į karinių galių stiprinimą, ir regionas, kuriame yra Lietuva, militarizuosis. Paprasčiau sakant – didės karinės išlaidos. Raketos, kaip matome, kainuoja šimtus milijonų, o modernūs oro gynybos kompleksai – milijardus dolerių. Veltui nieko nebus.
Ekonomikos analitikai galėtų viešai paskelbti, kokie dabar Lietuvos ekonominiai santykiai su Rusija ar Baltarusija. Ar nutrūkusiai konkrečiai įmonių veiklai surandama alternatyva?
Teko girdėti apie strateginius planus Klaipėdos uoste, bet jie gal po dešimties metų. O kas iki tol? Karo metu gali pradėti klestėti karinė pramonė, bet apskritai valstybės ekonomika nuo to nestiprėja.
Stebėdamas politinį šou, šios srities specialistų ir sukurtą, apie į dausas iškeliavusius čekius (ir taip jau beveik 30 metų) nuolat savęs klausiu: negi tai ir yra pagrindinė Lietuvos problema?
Mano manymu, esminės problemos yra ekonominės, socialinės, galbūt karinės gynybinės.
Ir valdančiuosius politikus vertinu taip, kaip jie sugeba arba yra pasiruošę jas spręsti.
Kol kas esama valdžia su iškilusiais iššūkiais daugmaž susidoroja. Tad tegu ir dirba toliau. Nors rinkimai kitą rudenį jiems nieko gero nežada.
