Šiais metais į Ukrainą plūstelėjus milijardų dolerių vertės pažangios Vakarų ginkluotės srautui, visi tikisi, kad, sulauksite didžiulės sėkmės, – tokią žinutę ukraniečiams praėjusią savaitę sakė gynybos sekretorius Lloydas Austinas.
„Manau, kad dauguma žmonių į tai žiūri realistiškai“, – vėliau lūkesčius mažino jis,
Vakarų pareigūnai teigia nežinantys tikslių Ukrainos planų. Idealiu atveju ukrainiečiai pasinaudos savo moderniais tankais ir apmokymais, kad prasiveržtų pro Rusijos sausumos tiltą tarp okupuotos Rytų ir Pietų Ukrainos žemių arba perimtų sausumos ir jūros vartų į Krymo pusiasalį kontrolę, dienraščiui „Washington Post“ nurodė Pentagono pareigūnai.
Tokie laimėjimai sugriautų dabartinį pasakojimą apie aklavietę kare ir nutildytų bet kokius raginimus peržiūrėti dabartinį Vakarų požiūrį.
Baltųjų rūmų administracija nenori pasakyti, kas reikštų Ukrainos sėkmę prieš didžiulę Rusijos gynybą, tačiau JAV prezidentas J. Bideno ant kontrpuolimo yra pastatęs daug.
Artėjant kitų metų perrinkimo kampanijai, J. Bidenui reikia didelės pergalės mūšio lauke, kad parodytų, jog jo besąlygiška parama Ukrainai sustiprino JAV lyderystę pasaulyje, atgaivino stiprią užsienio politiką, kurią remia abi partijos, ir pademonstravo, kad Amerikos karinė galia užsienyje naudojama protingai.
Sąjungininkai NATO ir už jos ribų stipriai pritarė J. Bideno politikai.
„Tegul niekas neabejoja, kad JAV lyderystė – ir ištekliai – yra lemiamas indėlis“, – praėjusią savaitę Vašingtone kalbėjo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Rishi Sunakas.
J. Bidenas, R. Sunakas ir daugiau kaip 50 kitų Ukrainą remiančių šalių vadovai savo paramą aiškino kaip dalį apokaliptinės kovos už demokratijos ir teisinės valstybės ateitį prieš autokratiją ir agresiją, kurios Vakarai negali sau leisti pralaimėti.
„Paprašiau žmonių įsivaizduoti, kas nutiktų, jei neremtume Ukrainos, – praėjusią savaitę kalbėjo J. Bidenas. – Ar manote, kad Rusija sustotų Kijeve? Ar manote, kad tai būtų viskas, kas vyktų? Manau, kad ne.“
Jis ir kiti perspėjo, kad Kinija, Rusijos partnerė, siekianti savų dominavimo pasaulyje tikslų, taip pat stebi situaciją Ukrainoje.
Vašingtone mėnesius trukusį laukimą dėl Kijevo kontrpuolimo nustelbė politinė kritika iš tų, kurie teigia, kad dešimčių milijardų dolerių JAV parama Ukrainai buvo per didelė vidaus ekonominio nestabilumo laikotarpiu.
Kiti teigia, kad lėtas tiekimas ir administracijos atsisakymas tiekti ginklus, pavyzdžiui, ilgesnio nuotolio raketas ir naikintuvus, nesuteikė Ukrainai pakankamo pranašumo, kurio jai reikia pergalei pasiekti.
Nesvarbu, ar per daug, ar per mažai, abi pusės turės retorinės amunicijos, jei Kijevui artimiausiomis savaitėmis nepavyks užimti didelės teritorijos.
Tušti arsenalai
Tuo tarpu net ir nedidelis tiekimo tempas smarkiai sumažino sąjungininkų arsenalus, o ši problema vertinama kaip ypač pavojinga didėjant Kinijos puolimui ir galimybei, kad Ukrainos kontrpuolimas bus ne toks sėkmingas.
Ekspertai ir Pentagono pareigūnai teigia, kad parama karui atskleidė gynybos produkcijos vėlavimą, kuris atsirado dėl seniai nusistovėjusios ginklų kūrimo ir įsigijimo praktikos, taip pat dėl pandemijos paaštrėjusių tiekimo linijų ir darbo jėgos trūkumo.
Nepaisant 2020 m. Pentagono įsigijimo politikos pertvarkos „siekiant laiku pateikti efektyvesnius ir veiksmingesnius sprendimus kovotojams“, JAV Vyriausybės atskaitomybės tarnyba (GAO) praėjusią savaitę Kongresui pateiktoje ataskaitoje įvertino, kad Gynybos departamentas „ir toliau susiduria su sunkumais greitai kuriant naujus inovatyvius ginklus“ ir tenkinant kariuomenės poreikius.
Neaiškūs rezultatai, susiję su ribotais laimėjimais Ukrainoje, taptų argumentu visoms šioms kritikoms ir dar labiau aptemdytų ir taip miglotus vandenis NATO ir Europos Sąjungos diskusijose dėl būsimos laikysenos tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu. Mažiau nei „pribloškianti“ sėkmė tikriausiai taip pat padidintų spaudimą Vakaruose spausti Kijevą derėtis dėl teritorinio susitarimo, kuris gali jam nepatikti.
„Kolektyviniai Vakarai turi apsispręsti, ko jie nori“, – sakė Ukrainos kovos su korupcija veiksmų centro vykdomoji direktorė ir šalies Nacionalinio kovos su korupcija biuro visuomeninės priežiūros tarybos narė Daria Kaleniuk. „Ukraina žino, ko nori.“
Narystės NATO prizas
Ukraina nori susigrąžinti visą okupuotą teritoriją, įskaitant Krymą ir rytinį Donbaso regioną, užpultą 2014 m. – be didesnio esminio Vakarų atsako – kartu su viskuo, ką Rusija užgrobė nuo 2022 m. vasario mėn. invazijos.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vyriausybė siekia visateisės narystės Vakarų institucijose kaip būdo visam laikui užkirsti kelią Rusijos agresijai, o ne tik kaip atlygio už jos atrėmimą.
„Ukraina neturi jokių šansų išlikti, jei nebus NATO dalis“, – sakė D. Kaleniuk, apibendrindama V. Zelenskio vyriausybės požiūrį.
Tai, kas įvyks mūšio lauke artimiausiomis savaitėmis, turės didelę įtaką Vakarų lyderiams liepos mėn. vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje. Nors aljanso vyriausybės vieningai atmeta invaziją ir remia Ukrainos suverenitetą, jų narių nuomonės dėl to, kada – ir ar apskritai – Kijevas turėtų tapti NATO nariu, išsiskiria.
J. Bideno administracija pasisako už nuosaikų požiūrį į stojimą į NATO ir aptakiai apėjo taikos derybų su Rusija klausimą. Užtikrindamas neabejotiną JAV paramą Kijevo gynybos ir ekonominiams poreikiams ir pareikšdamas, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui „jau nepavyko ištrinti Ukrainą iš žemėlapio“, valstybės sekretorius Antony Blinkenas ketvirtadienį pareiškė, kad, kalbant apie karo pabaigą, „kur tiksliai, kokiomis sąlygomis ir kada tai išsispręs, dar reikia nuspręsti“.
Kol kas, nors administracija vis dar teigia nematanti jokių ženklų, kad V. Putinas planuoja panaudoti branduolinį ginklą, karas abiejose pusėse nuolat ir vis sparčiau eskaluojamas.
Ilgas kelias iki vasaros kontrpuolimo
Iki šių metų saugumo pagalba Kijevui buvo skirta daugiausia gynybiniams tikslams. Pradinės šaulių ginklų ir trumpojo nuotolio gynybinių ginklų siuntos neleido Rusijos kariams užimti sostinės. Kai Maskva persigrupavo ir perorientavo savo tikslus į rytus ir pietus, išplėsdama savo 2014 m. okupacijos zoną iki vientiso daugiau nei 950 kilometrų fronto šalies gilumoje, neryžtingi Vakarai galiausiai atsiuntė sunkiosios artilerijos ir tiksliųjų raketų, kurios sustabdė puolimą.
Praėjusių metų rugpjūtį, kai Rusijos pajėgos buvo sutelktos toliau į pietus, Kijevo pajėgos surengė netikėtą puolimą šiaurės rytuose. Rusai sutrikę atsitraukė, leisdami Ukrainai atgauti didelę teritorijos dalį aplink Charkovą. Lapkričio pradžioje rusams evakuojantis į okupuotą teritoriją anapus Dniepro upės, ukrainiečiai atkovojo pietinį Chersono miestą.
Šios pergalės buvo moralinis pakilimas ir Ukrainai, ir jos rėmėjams. Tačiau žiemą ir didžiąją pavasario dalį fronto linijos iš esmės nesikeitė, o aršiausios kovos vyko aplink rytinį Bachmuto miestą, kuris Kijevui tapo simboliška gynybos tvirtove, tačiau Vakarų kariuomenės manė, kad jo strateginė vertė yra nedidelė. Labiausiai abiem pusėms kėlė nerimą tai, kad dėl įtemptų Bachmuto mūšių sparčiai eikvojomi kariai ir amunicija.
Atsidūrus aklavietėje prasidėjo diskusijos, kas bus toliau. Įsiutęs V. Putinas pradėjo atakuoti Ukrainos civilius gyventojus ir infrastruktūrą šalies gilumoje iš Irano įsigytais savadarbiais bepiločiais lėktuvais ir sparnuotosiomis raketomis, paleistomis iš už fronto linijos esančių lėktuvų. Vakarų dėmesys buvo sutelktas į vis sudėtingesnių priešlėktuvinės gynybos sistemų tiekimą, kad būtų sustabdytas naikinimas.
Kijevo atsakas buvo pereiti į puolimą ir išstumti rusus. V. Zelenskio vyriausybė pradėjo suderintą kampaniją, siekdama įtikinti Vakarus radikaliai padidinti savo pagalbą tankais, ilgesnio nuotolio raketomis ir lėktuvais, kuriuos Jungtinės Valstijos – bene didžiausia donorė – atkakliai atsisakinėjo teikti.
Buvo sakoma, kad Rusijos pajėgos yra nusilpusios, o jų kariai ir vadai patyrė daug nuostolių, jų atsargos mažėja, o įranga sugedusi. Ukraina būtinai turėjo smogti atgal, kol rusai nespėjo persigrupuoti. Kijevas teigė, kad jau seniai praėjo laikas sulaikyti ginklų sistemas, kurios, kaip nerimavo Vakarai, išprovokuos Rusijos branduolinę eskalaciją.
Karo metu laikas niekada nebuvo Ukrainos pusėje. Jau beveik 16 mėnesių ji kovoja su agresoriumi, kuris turi daug kartų daugiau žmonių ir didesnę pramonę, o jo oro pajėgos ir karinis jūrų laivynas vis dar iš esmės laikomi rezerve. Tačiau žiema jau buvo gerokai įsibėgėjusi, kol Vakarai buvo įtikinti bent jau tuo, kad reikia tankų, mokymų ir logistinės paramos, kurios Kijevui užtektų visapusiškam kontrpuolimui.
Šis sprendimas iš esmės pradėjo atgalinį laiko skaičiavimą. Rusams statant plačias gynybines linijas iš tranšėjų ir minų, Vakarai skubiai siuntė šimtus šarvuočių ir į Europą mokymams gabeno tūkstančius ukrainiečių karių. Visos šalys sutarė, kad Ukrainos kontrpuolimas prasidės, kai tik išnyks žiemos sniegas ir išdžius pavasario purvas.
Norėdama išlaisvinti teritoriją, Ukraina turi sutriuškinti sustiprintą Rusijos gynybą
Dabar kontrpuolimas jau prasidėjo, nors vis dar neaišku, ar pavieniai nauji Ukrainos puolimai, daugiausia rytuose ir pietryčiuose, reiškia pagrindinę puolimo liniją, ar tai tik gudrybės, kuriomis siekiama nukreipti Maskvos dėmesį ir atitraukti išteklius nuo didesnių laimėjimų toliau į pietus.
Nepaisant savo įtvirtinimų, rusai turi gintis „gana didelėje teritorijoje“, sakė L. Austinas. – Jie tikriausiai negali būti stiprūs, žinote, kiekvienoje vietoje. Taigi ukrainiečiai privalo rasti pranašumo taškų, kuriuose jie galėtų pasinaudoti savo jėgomis.“
„Primenu žmonėms, kad nė viename iš šių įvykių nėra tikrumo, todėl turime būti pasirengę toliau remti Ukrainą tiek laiko, kiek reikės“, – dar vieną dieną praėjusią savaitę sakė L. Austinas.
Jungtinė Karalystė jau atsiuntė ilgojo nuotolio sparnuotąsias raketas, o J. Bidenas pagaliau sutiko netrukdyti kitiems sąjungininkams iš savo arsenalų perkelti JAV pagamintus naikintuvus F-16, nors jie ir neatvyks laiku šiam kovų raundui.
Tačiau „tiek laiko, kiek reikės“ skirtingoms pagalbą teikiančioms vyriausybėms reiškia skirtingus dalykus. JAV ir Europos pareigūnams bus kur kas lengviau tęsti paramą dabartiniu ar didesniu lygiu, nuraminti vidaus viešąją ir politinę nuomonę, o gal net įtikinti V. Putiną permąstyti savo tikslus, jei Ukrainos pasiekimai atrodys kaip tvirta pradžia galimos pergalės kelyje.
Vakarai ir toliau laikosi nuomonės, kad visus sprendimus turi priimti Ukraina.
„Kalbant apie mano pasitikėjimo lygį, – sakė L. Austinas. – Manau, kad iš tikrųjų svarbu, kaip apie tai galvoja ukrainiečiai. Manau, visi jaučiame, kad Ukrainos vadovybė vis labiau pasitiki savimi.“
„Ar tai reiškia, kad mes išvarysime kiekvieną rusą iš kiekvieno Ukrainos kampelio? Tikriausiai ne, – kalbėjo jis. – Bet manau, kad tai gali turėti galimybę pradėti keisti mūšio lauko dinamiką, o to jūs iš tikrųjų ir siekiate.“
Parengta pagal „Washington Post“ inf.
