Povandeninis laivas, plaukęs prie „Titaniko“ nuolaužų, sekmadienį prarado ryšį maždaug praėjus 1 valandai ir 45 minutėms po nusileidimo, pranešė valdžios institucijos. BBC rašo, kad „Titanas“ yra maždaug krovininio mikroautobuso dydžio.
Dingus povandeniniam laivui, kuriuo į kelionę prie „Titaniko“ nuolaužų buvo plukdomi 5 keleiviai, kalbos apie Atlanto vandenyne tūnančius pavojus atsinaujino.
„Titaniko“ nuolaužos šiuo metu guli beveik 3,8 km gylyje ir yra nutolusios maždaug 640 km į pietryčius nuo artimiausios Niufaundlendo pakrantės.
1912 m. balandžio 14 d. naktį 125 m ilgio ledkalnis susidūrė su keleiviniu laivu „Titanikas“, kuris pirmą kartą plaukė iš Sautamptono Jungtinėje Karalystėje į Niujorką. Laivas nuskendo per mažiau nei tris valandas, nusinešdamas daugiau nei 1 500 keleivių ir įgulos narių gyvybes.
Smūgių garsai
Antradienį sonaro pagalba buvo užfiksuoti „beldimo“ garsai, sklindantys iš Šiaurės Atlanto vandenyno dugno, pranešime nurodė JAV vyriausybė.
Pranešime teigiama, kad gelbėjimo operaciją atliekanti įgula kas 30 minučių fiksavo dūžius, o po keturių valandų, kai buvo panaudoti papildomi sonarai, dūžiai vis dar buvo girdimi.
JAV pakrančių apsaugos tarnyba teigė, kad povandeninius garsus aptiko Kanados orlaivis P-3, todėl buvo perkelti ištekliai jų kilmei ištirti. Tačiau „paieškos davė neigiamų rezultatų“, – „Twitter“ rašė pareigūnai.
„Iš orlaivio P-3 gauti duomenys buvo perduoti mūsų JAV karinio jūrų laivyno ekspertams tolesnei analizei, į kurią bus atsižvelgta rengiant būsimus paieškos planus“, – pridūrė JAV pakrančių apsaugos tarnyba.
Šiuo metu vyksta lenktynės su laiku – penkiems keleiviams greitu metu gali baigtis deguonis. Antradienį vakare deguonies buvo likę vos daugiau nei 30 valandų.
Pasak BBC, du iš penkių laive buvusių asmenų – britų ir pakistaniečių kilmės verslininkas Shahzada Dawoodas bei jo sūnus Sulemanas, trečiasis – britų verslininkas ir tyrinėtojas Hamishas Hardingas.
Laive taip pat yra buvęs Prancūzijos karinio jūrų laivyno naras, anksčiau tyrinėjęs „Titaniką“, Paulas Henry Nargeolet, ir nardymo darbus vykdančios įmonės „OceanGate“ vadovas Stocktonas Rushas.
Grėsmingos gelmės
Kuo giliau objektas yra vandenyne, tuo didesnis jį supančio vandens slėgis. „Titanikas“, kuris yra 3,8 km gilyje, ir visa, kas yra aplink, patiria slėgį, kuris yra 390 kartų didesnis nei paviršiuje.
„Palyginus, tai maždaug 200 kartų didesnis slėgis nei automobilio padangoje, – BBC aiškino Stokholmo universiteto vandenynų tyrėjas Robertas Blasiakas. – Todėl reikia povandeninio laivo, kurio sienelės būtų tikrai storos.“
Anglies pluošto ir titano povandeninio laivo „Titano“ sienelės suprojektuotos taip, kad didžiausias gylis, į kurį jis galėtų leistis, būtų 4 km. Jis taip pat sveria daugiau nei 10 tonų.
Kova su laiku
Paieškai tęsiantis jau trečią dieną, prie misijos prisijungė daugiau laivų ir orlaivių. JAV karinio jūrų laivyno atstovas spaudai sakė, kad Vašingtonas siunčia ekspertus ir specialią įrangą – gelbėjimo iš giliųjų vandenynų sistemą.
Sistema gali kelti didelių gabaritų ir sunkius povandeninius objektus, tokius kaip ir šis povandeninis laivas. Valdžios institucijos pabrėžė, kad ieškant laivo, kuris gali būti giliai vandenyne, svarbu naudoti sonarinę įrangą, kad būtų galima išgirsti garsus po vandeniu.
„Povandeninis laivas pats skleis garsus su laive esančiomis sistemomis <...>, įgula, tikėkimės, taip pat skleidžia garsus, – pirmadienį CNN aiškino buvęs JAV karinio jūrų laivyno naras, į pensiją išėjęs kapitonas Bobbie Scholley. – Tie sonaro plūdurai fiksuoja, jie yra labai geri ir aptinka šiuos garsus“.
Kaip gelbėjimo darbuose naudojamas garsas
Garsas – tai geriausias būdas bendrauti vandenyne. Jį naudoja tiek banginiai ar jūrų kiaulės, tiek žmonės.
Visos elektromagnetinės spinduliuotės formos, pavyzdžiui, radijas ir radaras, tokiose operacijose yra gan nenaudingos. Tačiau garsas sklinda efektyviai, greitai (1 500 m/s) ir dideliais atstumais.
Štai kodėl gelbėjimo operacijos metu į vandenį buvo mėtomi sonarai, kuriais buvo bandoma išgirsti kokių nors neįprastų garsų.
Jei šie pranešimai apie daužimo garsus yra tikri – o valdžios institucijos tikrai mano, kad juos verta ištirti – jie gali jais pasinaudoti nustatydami povandeninio laivo buvimo vietą.
Jei jie perduodami reguliariai, galima nustatyti laiką, kada garsai užfiksuojami prie skirtingų sonarų – plūdurų, ir taip nustatyti šaltinio vietą.
Sautamptono universiteto vyresnysis okeanografijos dėstytojas Simonas Boxallis anksčiau BBC sakė, kad povandeniniai garsai teikia vilties, jog laive esantys žmonės dar gyvi.
„Vandenyne yra daugybė garso šaltinių, tačiau tai suteikia vilties“, – sakė jis „Newsday“.
Gelbėjimo misija gali būti sudėtinga
Laivo operatorė, bendrovė „OceanGate Expeditions“, teigia, kad laivas kiekvieną kelionę pradeda su 96 valandų gyvybės palaikymo sistema.
Net jei ieškotojai aptiks povandeninį laivą vandenyno gelmėse, laivo ir jame esančių išgyvenusiųjų gelbėjimo misija bus sudėtinga.
„Sunkiausia yra rasti povandeninį laivą. O suradus povandeninį laivą, kyla įvairių situacijų, kaip tą laivą iškelti į paviršių ir išgelbėti įgulą“, – sakė B. Scholley.
„Pasaulyje yra labai nedaug priemonių, padedančių nusileisti taip giliai“, – sakė į pensiją išėjęs kapitonas Chipas McCordas, kurio 30 metų darbo JAV kariniame jūrų laivyne patirtis apima keletos gelbėjimo operacijų priežiūrą.
Į įvykio vietą atkeliavus naujai įrangai, paieškos specialistai, išžvalgę maždaug Konektikuto dydžio vandenyno paviršiaus plotą, ėmėsi misijos žemiau jūros lygio.
Kaltos srovės?
Stiprios paviršinės srovės, galinčios nunešti laivus ir plaukikus nuo kurso, tikriausiai yra geriau pažįstamos visiems, tačiau vandenyno gelmes skalauja ir povandeninės srovės.
Nors paprastai jos nėra tokios stiprios kaip paviršiuje, vis dėlto jose gali judėti dideli vandens kiekiai. Juos gali lemti paviršiuje pučiantys vėjai, veikiantys žemiau esantį vandens sluoksnį, giluminiai potvyniai ir atoslūgiai arba vandens tankio skirtumai, atsirandantys dėl temperatūros ir druskingumo.
Retas reiškinys, paprastai susijęs su sūkuriais paviršiuje, vadinamas bentosinėmis audromis gali sukelti galingas, pavienes sroves, kurios gali pasiekti ir dugną.
Žinoma, kad dalis „Titaniko“ nuolaužų yra netoli jūros dugno dalies, kurią veikia šalta, į pietus tekanti vandens srovė, vadinama Vakarų pasienio povandenine srove.
Šios dugno srovės tėkmė vandenyno dugno nuosėdose ir dumble sukuria migruojančias kopas. Šie juostos formos raštai leido mokslininkams įvertinti srovės stiprumą. Dauguma jų pastebėtų jūros dugne esančių darinių yra susiję su palyginti silpnomis arba vidutinio stiprumo srovėmis.
Smėlio bangos palei rytines „Titaniko“ nuolaužas – daiktus, armatūras, įtaisus ir paties laivo dalis, kurios pasklido laivui nuskendus – rodo, kad dugnu teka rytų – vakarų krypties srovė. Pagrindinėje nuolaužų vietoje, mokslininkų teigimu, srovės krypsta iš šiaurės vakarų į pietvakarius, galbūt dėl didesnių nuolaužų gabalų, keičiančių jų kryptį.
Maždaug į pietus nuo laivo priekinės dalies srovės atrodo ypač permainingos – nuo šiaurės rytų iki šiaurės vakarų ir pietvakarių.
Daugelis ekspertų mano, kad dėl šių srovių poveikio „Titaniko“ nuolaužos galiausiai bus palaidotos nuosėdose.
Jūrų archeologas Gerhardas Seiffertas, neseniai vadovavęs ekspedicijai, kurios metu buvo atliekama didelės raiškos „Titaniko“ nuolaužų skenavimo operacija, BBC teigė, kad nemano, jog srovės šioje vietovėje yra pakankamai stiprios, kad keltų pavojų povandeniniam laivui, jei tik jis turi elektros energijos.
„Nežinau, ar srovės galėtų kelti grėsmę kokiai nors veikiančiai giliavandenei transporto priemonei „Titaniko“ vietoje, – sako jis. – Srovės <...> mūsų kartografavimo projekto kontekste buvo iššūkis tiksliam kartografavimui, o ne pavojus saugumui.“
Buvo perspėti
Remiantis JAV teismo dokumentais, dingusį povandeninį laivą valdančioje bendrovėje „OceanGate“ dirbęs povandeninių laivų ekspertas 2018 m. įspėjo apie galimas saugumo problemas.
Davidas Lochridge'as persikėlė iš Škotijos į Vašingtono valstiją dirbti šioje įmonėje. 2017 m. interviu BBC jis entuziastingai pasakojo apie misiją ir teigė, kad jai lemta būti sėkmingai.
Tačiau mažiau nei po metų jis perspėjo savo vadovus, kad „Titano“ anglies korpuso trūkumai gali likti nepastebėti, jei bus neatlikti atidesni bandymai. Jis ragino bendrovę atlikti šiuos bandymus.
Ekspertas atviravo, kad žodiniai įspėjimai buvo ignoruojami, kol galiausiai jis parašė ataskaitą ir buvo pakviestas į susitikimą su keliais pareigūnais, įskaitant „OceanGate“ generalinį direktorių S. Rushą, kuris šiuo metu yra dingusiame povandeniniame laive.
„OceanGate“ atsakė atleisdama D. Lochridge'ą. Bendrovė padavė jį į teismą už konfidencialios informacijos atskleidimą, o povandeninio laivo ekspertas pateikė atsakomąjį ieškinį dėl neteisėto atleidimo. Vėliau ieškinys buvo patenkintas.
Teismo dokumentuose taip pat teigiama, kad D. Lochridge'as sužinojo, jog „Titano“ priekinio žiūrono gamintojai jį sertifikavo, kaip tinkamą naudoti tik iki 1 300 metrų gylio. Tuo tarpu „Titaniko“ nuolaužos yra 3 800 metrų gylyje.
Tais pačiais metais į kompanijos vadovą kreipėsi ir Jūrų technologijų draugijos ekspertai. Ši draugija yra vandenynų inžinierių, technologų, politikos formuotojų ir švietėjų bendruomenė, skatinanti jūrų technologijų žinomumą ir tinkamą taikymą. Specialistai tuomet išreiškė „vieningą susirūpinimą“ dėl „Titano“.
Laiške, kurį atskleidė „The New York Times“, autoriai įspėjo apie galimas „katastrofiškas“ povandeninio laivo konstrukcijos problemas.
Jie taip pat teigė, kad „OceanGate“ pateikia „klaidinančius“ teiginius apie tai, kad konstrukcija atitinka pramonės saugos standartus.
„Vieningai manome, kad šis trečiosios šalies vykdomas patvirtinimo procesas yra labai svarbi apsaugos priemonių, kuriomis apsaugomi visi povandeninių laivų keleiviai, sudedamoji dalis“, – buvo rašoma laiške.
Yrantis „Titanikas“
Dėl gamtos reiškinių daugiau nei 100 metų jūros dugne praleidęs „Titanikas“ palaipsniui nyksta.
Dviejų pagrindinių laivo dalių pirminis smūgis, kai laivas susidūrė su jūros dugnu, iškraipė dideles nuolaužų dalis. Laikui bėgant, mikrobai, besimaitinantys iš laivo geležies, suformavo ledukų formos „rūdis“ ir pagreitino nuolaužų irimą.
Mokslininkai apskaičiavo, kad dėl didesnio bakterijų aktyvumo laivo laivagalyje – daugiausia dėl didesnės žalos, kurią jis patyrė – laivas nyksta 40 metų greičiau nei laivagalio dalis.
„Laivo nuolauža nuolat griūva, daugiausia dėl korozijos, – sakė G.Seiffertas. – Kasmet po mažą gabalėlį. Tačiau jei laikotės saugaus atstumo – jokio tiesioginio kontakto, jokio skverbimosi pro angas, žalos tikėtis neverta.“
Aplink sudužimo vietą yra ir kitų geologinių savybių, kurios dar neištirtos. Ankstesnės ekspedicijos prie „Titaniko“ su „OceanGate“ metu Paul-Henry Nargeolet – buvęs Prancūzijos karinio jūrų laivyno naras ir povandeninio laivo pilotas – 1996 m. aplankė paslaptingą dėmę, kurią užfiksavo sonaru.
Parengta pagal CNN ir BBC inf.
