Pagrindinė gandų priežastis – jau kelis mėnesius vykęs „Wagner“ kivirčas su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu.
Nuolatiniai „Wagner“ lyderio kaltinimai S. Šoigu dėl mažo amunicijos tiekimo ir klaidų kare su Ukraina penktadienį peraugo į kitą lygį. J. Prigožinas metė kaltinimus šalies Gynybos ministerijai ir jos vadovui, kad šis įsakė paleisti raketas į samdinių stovyklą Rytų Ukrainoje.
Pats S. Šoigu jau pirmadienį pasirodė viešumoje ir, kaip skelbė Rusijos žiniasklaida, aplankė kareivius fronto linijoje. Manoma, kad tokiu veiksmu Kremlius siekė parodyti, kad ilgametis gynybos ministras lieka valdžioje.
Vis dėlto, kai kurie Rusijos šaltiniai, įskaitant ir iš Kremliaus vidaus, dienraščiui „Meduza“ užsiminė, kad Maskva gali pakeisti savo Gynybos ministerijos vadovą.
Tam pačiam dienraščiui šaltinis nurodė, kad dabartinis Tulos srities gubernatorius, buvęs V. Putino sargybinis ir buvęs Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų vadovas Aleksejus Diuminas gali pakeisti S. Šoigu gynybos ministro poste.
Per daugelį darbo Rusijos aukščiausiųjų pareigūnų saugumo tarnyboje metų 50-metis A. Diuminas tapo toks artimas Rusijos diktatoriui, kad 2017 m. jis buvo įtrauktas į trijų labiausiai tikėtinų V. Putino įpėdinių trejetuką. Tame reitinge, kurį sudarė Sankt Peterburgo politikos fondas, pirmoje vietoje buvo buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, antroje – Maskvos meras Sergejus Sobianinas, o trečioje – Tulos srities gubernatorius Aleksejus Diuminas.
Tuo metu politikos analitikai aukštą A. Diumino reitingą siejo su lūkesčiais, „kad galimu įpėdiniu taps nauja figūra, nepriklausanti aukščiausiam ratui“
Ir nors invazijos į Ukrainą fone D. Medvedevas virto neįtakingu beprotiškiausių Rusijos propagandos pareiškimų generatoriumi, o S. Sobianinas stengiasi laikytis atokiau nuo pareiškimų apie karą Ukrainoje, panašu, kad V. Putino pasitikėjimą A. Diuminas išsaugojo, o jo kontroliuojamame regione esama pavyzdžių, kai pagal straipsnį dėl Rusijos kariuomenės „diskreditavimo“ vykdomi patys griežčiausi žmonių persekiojimai, rašo „New Voice“.
J.Prigožino maišto įkarštyje keli Rusijos „Telegram“ tinklaraštininkai pranešė, kad būtent A. Diuminas Rusijos valdžios vardu neva bandė derėtis su J. Prigožinu ir kitais „Wagner“ lyderiais.
Teigiama, kad A. Diuminas perdavė reikalavimą atsisakyti sumanymo žygiuoti į Maskvą, o vietoj to pasiūlė saugumo garantijas „Wagner“ grupei ir pažadą išspręsti S. Šoigu ir V. Gerasimovo klausimą. A. Diumino spaudos tarnyba paneigė šią informaciją, teigdama, kad „išdėstyti klausimai peržengia gubernatoriaus kompetencijos ribas“.
Tačiau daugelio ekspertų vertinimu, jis toli gražu nėra eilinis Rusijos gubernatorius.
„V. Putino pėstininkas“
Aleksejui Diuminui yra 50 metų, o Tulos srities gubernatoriaus pareigas jis eina pastaruosius septynerius metus. Kai 2016 m. A. Diuminas buvo paskirtas į šias pareigas, iš pradžių kaip laikinai einantis gubernatoriaus pareigas, Rusijos žiniasklaida apie jį rinko informacijos nuotrupas. Buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis ilgą laiką išliko nevieša figūra, 2015 m. net pakilęs iki Sausumos pajėgų generalinio štabo viršininko ir gynybos ministro pavaduotojo pareigų. Jau tada jo artumas V. Putinui buvo akivaizdus.
Būtent tada, 2016 m. vasarį įvykusio jo paskyrimo „gubernatoriumi“ fone, Aleksejus Diuminas davė beveik pirmąjį didelį interviu laikraščiui „Kommersant“, tiksliau, šio leidinio specialiajam korespondentui Andrejui Kolesnikovui, daugelio knygų ir straipsnių apie V. Putiną autoriui, vadinamam diktatoriaus „kronikininku“.
Daugelis Tulos gubernatoriaus atviravimų iš šio interviu iki šiol leidžia suprasti, kokį paklusnų funkcionierių-vykdytoją ir kartu asmeninio saugumo garantą gavo V. Putinas.
A. Diuminas yra ilgametis kariškis, turintis pagal Rusijos standartus nepriekaištingą biografiją, skirtą tarnauti ir dirbti aukščiausiems Rusijos Federacijos pareigūnams, ką jis ir darė daugelį metų.
A. Diuminas taip pat yra ledo ritulio – mėgstamiausios Rusijos diktatoriaus sporto šakos, aistruolis. A. Diuminas žaidė kaip vartininkas ir sulaukė pasiūlymo siekti profesionalo karjeros, tačiau šeima jį atkalbėjo nuo šio sporto.
1994 m. jis baigė Voronežo aukštąją karo inžinerijos radioelektronikos mokyklą. Po to buvo paskirtas į vieną iš Maskvos srities karinių dalinių, kuris „užsiėmė priešo žvalgybos įrangos neutralizavimu“.
A. Diuminas ten ilgai neužsibuvo ir 1995 m. perėjo į Rusijos saugumo tarnybos Vyriausiąją valdybą. Jis tvirtina, kad darbą jam pasiūlė „vienas iš jo draugų personalo skyriuje“.
Būsimasis gubernatorius galiausiai atsidūrė Prezidento ryšių departamente. Šiuo laikotarpiu, dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje, jis daug kartų vyko į komandiruotes su aukščiausiais Rusijos Federacijos pareigūnais, teikė specialiuosius ryšius Boriso Jelcino ir Viktoro Černomyrdino kelionių metu. Tačiau, kaip pripažino pats A. Diuminas, jis ir jo kolegos prezidento saugumo tarnybos narius laikė „dievais“.
Jau netrukus jis užėmė prezidento apsaugos darbuotojo pareigas ir gerokai praplėtė savo įgūdžius: „Nieko neįprasto: šaudyti judant, bėgant, iš automobilio, grupės sudėtyje [...] iš lėktuvo – ne, bet iš sraigtasparnio – galbūt.“
A. Diuminas pradėjo dirbti Vladimiro Putino asmeninėje apsaugoje 1999 m. rugpjūčio 9 d., t. y. tą pačią dieną, kai Borisas Jelcinas paskyrė V. Putiną laikinai einančiu ministro pirmininko pareigas ir paskelbė jį savo įpėdiniu.
„Vakare man paskambino ir pasakė, kad rytoj [rugpjūčio 9 d.] dirbsiu Vladimiro Vladimirovičiaus asmens sargybiniu. Ir aš atsidūriau tokioje... sakykime, V. Putino pėstininko pozicijoje“, – prisiminė A. Diuminas savo svarbų paskyrimą.
Jis buvo asmens sargybinis pirmosios ir antrosios V. Putino kadencijos metu, taip pat užtikrino jo saugumą valdžios permainų Rusijoje laikotarpiu, kai V. Putinas užleido prezidento postą Dmitrijui Medvedevui ir ėjo ministro pirmininko pareigas.
Formaliai Aleksejus Diuminas buvo paaukštintas į pirmųjų asmenų – tiek Rusijos prezidento, tiek Rusijos vyriausybės vadovo – saugumo užtikrinimo departamento vadovo pavaduotojo pareigas. Tačiau iš tikrųjų jo vaidmuo, matyt, buvo gana platus.
Viena vertus, jis užtikrino fizinę diktatoriaus apsaugą ir priklausė karininkų grupei, kuri lydėjo jį tiek Rusijoje, tiek užsienyje.
Kita vertus, Diuminui, anot jo, buvo patikėta ir nemažai organizacinio darbo – jis sakė, kad „visapusiškai dalyvavo rengiant keliones, vizitus, dalyvavo susitikimuose, taip pat ir su užsieniečiais“.
Be to, V. Putinui tapus ministru pirmininku, Aleksejus Diuminas netgi dalyvavo Rusijos vyriausybės valdymo procesuose: „Reikia gerai žinoti bendrą situaciją. Kiekvienas rytas prasideda nuo ataskaitos prezidentui [tuo metu Dmitrijui Medvedevui] apie operatyvines ataskaitas. Jam atsiskaito ne tik specialiosios tarnybos, bet ir jūs turite turėti informaciją apie regionus, apie ekstremalias situacijas. Kartais tekdavo perduoti nurodymus ministrui, nustatyti užduotis regiono vadovui. Ir tai reikėjo daryti taip, kad neįžeistum, pavyzdžiui, federalinio ministro, ir perteikti jam idėją ar klausimo esmę.“
Kartu A. Diuminas neigia, kad buvo „Putino padėjėjas“, kaip apie jį dažnai rašo žiniasklaida. Pasak jo, „padėjėjas – tai išrinktųjų kasta“, o jis jai esą nepriklausė.
Kalbėdamas apie savo darbą V. Putinui ir vėlesnius karjeros pokyčius, kartais jam pačiam labai netikėtus, Aleksejus Diuminas dažnai kartojo tokias frazes kaip „man buvo duotos užduotys, aš jas įvykdžiau“.
„Kai man pasiūlė šias pareigas [2016 m. tapti Tulos srities gubernatoriumi], aš buvau kariškis, ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas davė man šią užduotį. Ir nebuvo nė vieno karto, kai jis man davė užduotį, kad aš atsisakyčiau. Galbūt viduje turėjau kažkokį norą kažką pasakyti, bet pasakiau „taip“, – pabrėžė A. Diuminas.
