Enerhodaro miestas geriausiai žinomas dėl šalia esančios didžiausios Europoje Zaporožės atominės elektrinės. Miestas tapo pagrindiniu rusų taikiniu prasidėjus karui – okupantai jį užėmė 2022 m. kovo pradžioje. Prieš Rusijos karą Ukrainoje Enerhodare gyveno 53 tūkst. žmonių. Šiuo metu Zaporožės mieste įsikūręs miesto meras Dmytro Orlovas teigė, kad jame liko tik 15 tūkst. žmonių, iš kurių trečdalis dirba elektrinėje.
Tremtyje gyvenančio miesto mero skaičiavimais, penki šimtai ar daugiau žmonių buvo pagrobti ir kankinami. Pasak jo, elektros šokas yra įprastas rusų naudojamas įrankis.
„Iš pradžių jaučiau šoką ir neviltį. Tačiau dabar laikas privertė mane pasijusti griežtesniu ir šiurkštesniu“, – pasakojo D.Orlovas, teigdamas, kad girdėjo „per daug istorijų“ apie smurtą prieš ukrainiečius.
Viena iš daugelio istorijų, atskleidžiančių rusų vykdytus žiaurumus Enerhodare, vietos valdžios darbuotojos O.Jahupovos. Pasak moters, iš pradžių ji nebuvo okupantų taikinys – nedalyvavo antirusiškuose protestuose. Vis dėlto šios atsargumo priemonės nepakako. Moteris teigė, kad padarė didelę klaidą neskubėdama išvykti iš miesto. Vieną rudens dieną FSB pareigūnai ją nuvežė į vietos policijos nuovadą.
Panaudotas elektros šokas
„Nesivadovauta jokiu teisės šaltiniu, jie darė, ką norėjo“, – apie savo patirtį „The Guardian“ pasakojo moteris.
Anot O.Jahupovos, pareigūnai surišo jos rankas prie kulkšnių, o paskui užpildytu plastikiniu buteliu smogė į galvą. Siekdami išgauti informaciją apie moters vyro buvimo vietą ir kitus gyventojus, turinčius ryšių su Ukrainos pajėgomis, okupantai griebėsi dar vienos taktikos – dusinimo.
„Vienas vyriškis laikė mano kaklą, kitas užspaudė nosį“, – žurnalistams detales atskleidė nuo rusų nukentėjusi moteris.
Be to, jos kaklą apvyniojo lanksčia viela, o į kaktą įrėmė pistoletą. Moteris neslėpė emocijų, kylančių prisiminus šį skaudų išgyvenimą: „Įsivaizduokite, kokios būklės buvau“. Vėliau buvo panaudota ir elektros srovė, tačiau O.Jahupova, dėl suprantamos priežasties, į detales nepanoro leistis.
Enerhodaro gyventoja pasakojo, kad prieš kiekvieną kankinimą, rusai apie tai paskelbdavo, taip dar labiau sustiprindami nežmoniško elgesio poveikį. Prieš moterį smurtavo penkių ar šešių FSB pareigūnų komanda.
„Jie vienas po kito darydavo tokius dalykus. Jiems tai patiko“ – savo išgyvenimus pasakojo O.Jahupova. – Net neturėdavau laiko šaukti... Nebuvo laiko galvoti... Dažnai tiesiog žiūrėdavau. Tai buvo toks sukrečiantis dalykas.“
Nors po dviejų dienų kankinimai liovėsi, tačiau moteris nebuvo paleista. Vėliau ją nuvedė pas vyriausiąjį pareigūną, kuris sakė, kad „jokio nusikaltimo čia nemato“. Vis dėlto O.Jahupova buvo toliau laikoma perpildytoje kameroje, kurioje vienu metu buvo iki 15 žmonių. Žiemą kaliniai miegojo ant grindų, o kai kuriomis dienomis nebuvo tiekiamas joks maistas.
Kalėjime ji pragulėjo iki sausio mėnesio. „Iš esmės jie mane pamiršo“, – sakė ji.
„Tarsi šiuolaikinis gulagas“
Tačiau okupantai padarė išimtį. FSB pareigūnas pareikalavo, kad O.Jachupova pasirodytų per Rusijos žinias ir pasiskųstų dėl tariamo Ukrainos apšaudymo.
„Jis grasino mane nušauti“, – sakė ji. Praėjusių metų spalį nufilmuotas reportažas vis dar yra RIA Novosti „Telegram“ kanale. Vaizdo įraše matyti įsitempusi O.Jachupova. Moteris tuo metu išsakytus teiginius paneigė ir interviu metu drąsiai patikino – apšaudymą vykdė Rusijos pajėgos.
Visgi buvo nuspręsta, kad Enerhodaro gyventojos „neįmanoma perauklėti“, todėl ji buvo išsiųsta iš kalėjimo ir perkelta netoli fronto linijos, šalia Rusijos kontroliuojamos Vasiljevkos, kartu su dviem atominės elektrinės darbuotojais.
Moteris vėl buvo priversta dalyvauti propagandiniame „RIA Novosti“ vaizdo įraše, kuriame buvo rodoma, kaip neva išsiunčiama į Ukrainą per patikros punktą. Tačiau O.Jachupova nebuvo išsiųsta.
„Mus atidavė į kariuomenę ir paliko, mums pasakė, kad atėjo laikas dirbti Rusijos Federacijai. Mus privertė du mėnesius kasti tranšėjas šaltyje, – pasakojo ji. – Jie mus atveždavo prieš saulėtekį ir liepdavo išvykti po saulėlydžio“.
Jų darbą prižiūrėjo ginkluoti sargybiniai. Pasak moters, tai buvo „tarsi šiuolaikinis gulagas“.
Išlaisvinimas
Nepaisant nuolatinės kontrolės, O.Jachupovai pavyko ištrūkti iš okupantų nelaisvės. Kitam nelaisvėje laikomam ukrainiečiui pavyko įtikinti rusų kareivį, kad šis paskolintų telefoną paskambinti giminaičiams. Artimieji organizavo intervenciją – atsirado būrys žmonių, kurie nuvežė juos į Melitopolį.
Melitopolyje vyresnieji rusų policijos pareigūnai ją paleido, pripažindami, kad priverstinis darbas buvo neteisėtas. Jie įteikė O.Jachupovai „vizitinę kortelę su trimis telefono numeriais“, jei kiltų problemų.
Galiausiai O.Jachupova išvyko į Enerhodarą. Moteris pasidalijo, kad grįžusi namo nerado daugelio savo daiktų. Kaltę ji meta į vietos policiją – žmones, kuriuos kadaise pažinojo.
Veikiausiai dėl policijos įsikišimo jo pavardė nebuvo įrašyta jokiuose kontrolės punktuose. Jai pavyko be apklausos patekti į pačią Rusiją per vieną iš Maskvos filtravimo stovyklų Berdianske, nors kiti ukrainiečiai iš autobuso buvo pašalinti. Po to ji kirto Rusijos sieną ir atsidūrė Estijoje.
„Buvau pasiruošusi pabučiuoti žemę“, – O.Jachupova prisiminė laiką, kai išėjo iš filtravimo stovyklos. Pasiekusi Estiją, ji pagaliau išdrįso paskambinti vyrui ir pasakyti, kad yra gyva.
„Po to, kas nutiko, šeima man sakė, kad turėčiau likti Europoje“, – sakė moteris. Nepaisant šeimos raginimo, ji grįžo į Zaporožę, kur užsirašė į kariuomenę.
Prieš karą Vakarų žvalgybos pareigūnai perspėjo, kad FSB buvo pavesta likviduoti opoziciją užgrobtuose ar apsuptuose miestuose. Panašu, kad ši prognozė niūriai pasitvirtino Enerhodare.
Nors O.Jachupova saugiai grįžo į Ukrainą, jos teigimu, šis atvejis yra vienas iš daugelio karo nusikaltimų: „Manau, kad dabar tuos griovius kasa kiti žmonės, o dėl atominės elektrinės darbuotojų, su kuriais buvau sausio mėnesį, bijau blogiausio.“
