Vieną šeštadienio vakarą, artėjant vidurnakčiui, Tbilisio centriniame Šotos Rustavelio prospekte buvo girdėti beveik vien tiktai rusiški pokalbiai ir džiaugsmingi šūksniai.
Sutuoktinių pora iš Rostovo prie Dono traukė namo po vakarienės ir prasilenkė su draugų grupe iš Sankt Peterburgo, kurie ėjo išgerti taurės bare su pažįstamais iš Maskvos.
„Susikūriau beveik tokį pat gyvenimą kaip namie, tiktai oras ir maistas čia geresni“, – sakė 32 metų Darja, grafikos dizainerė iš Sankt Peterburgo, grįždama iš renginio knygų rusų kalba klube.
Darja yra viena iš šimtų tūkstančių rusų, pabėgusių iš tėvynės po to, kai Vladimiras Putinas pernai pradėjo karą Ukrainoje. Jie bėgo nuo represijų pavojaus, vyrai – vengdami šaukimo į kariuomenę.
Pasitraukusių rusų bendruomenės kūrėsi visur – nuo Berlyno iki Balio, tačiau viena didžiausių susiformavo Sakartvele, Kaukazo kalnų grandinės nuo Rusijos atskirtoje šalyje.
Čia Rusijos piliečiai gali patekti be vizų.
Karikatūrinis požiūris
Naujieji atvykėliai smarkiai pakeitė sostinės Tbilisio veidą. Mieste pradėjo kurtis rusiški knygynai, kavinės, barai.
Bet Sakartvele rusai pasitinkami kitaip nei kitose vietose, nes valstybes sieja ilga ir sudėtinga istorija.
Sakartvelas išsilaisvino nuo sovietų valdžios 1991 m., o 2008 m. Rusija įsiveržė į šalį ir iki šiol yra okupavusi penktadalį Sakartvelo teritorijos.
„Dauguma atvykstančių rusų net nežino, kur jie yra ir koks mūsų požiūris į juos, žinant istorinį kontekstą“, – sakė Iraklis Chvadagianis iš nevyriausybinės organizacijos „Sovlab“, skirtos Sakartvelo sovietinei praeičiai permąstyti.
Jis sakė, kad daugelis rusų vis dar įsivaizduoja kartvelus stereotipiškai, iš sovietinių karikatūrinių vaizdų – kaip karštą šokių ir egzotiškų tostų bei tinginių kraštą.
Daugybė vyresnio amžiaus kartvelų noriai kalba rusiškai ir su meile prisimena sovietinės praeities elementus, ypač iš Sakartvelo kilusį SSRS diktatorių Josifą Staliną.
Tačiau jaunoji karta dažnai turi kitokią nuomonę.
Įleis tiktai pasirašius
Praėjusių metų pavasarį, kai į Tbilisio centre įsikūrusį barą „Dedaena“ plūstelėjo pirmieji rusai, jo savininkus sunervino, kad kai kurie lankytojai iš Rusijos buvo labai nepatenkinti, kai su jais kalbėta angliškai, o ne rusiškai.
Kai kurie rusai gynė Rusijos karą Ukrainoje.
„Kai mes liepdavome jiems užsičiaupti, aiškindavo: „Mes čia leidžiame pinigus, kokios problemos?“
Jie tikrai nesuprato, kas mes esame, kur jie yra ir kodėl mus žeidžia, jei jie į mus kreipiasi rusiškai“, – sakė vienas baro savininkų Data Lapauris.
Reaguodamas į tokias problemas baras paprašė svečių iš Rusijos iš anksto internetu užsiregistruoti „vizai“ – užpildyti formą, kurioje reikalaujama sutikti su keliais teiginiais, smerkiančiais V.Putiną ir Rusijos ekspansionistinę užsienio politiką.
Prie įėjimo buvo patikrinamas pasas ir, jei esi rusas, į vidų įeisi tik užpildęs „vizos“ formą.
D.Lapaurio nuomone, idealiausia būtų, jei Sakartvele apskritai negyventų nė vienas rusas, bent jau kol tęsiasi konfliktas Ukrainoje.
„Mus labai žeidžia, kai jie čia linksminasi. Kaskart, kai išgirstame juos garsiai kalbant rusiškai, norime atvykėlius šveisti į upę.
To nedarome, bet taip elgiamės širdyje“, – sakė D.Lapauris.
Tokios nuotaikos skamba kaip ksenofobinė retorika, kuri visame pasaulyje dažnai pasitinka didelius migrantų ar pabėgėlių judėjimus.
Tačiau Sakartvele būtent dėl istorinių šių valstybių santykių daugybė tiki, kad jie neprivalo geranoriškai elgtis su atvykėliais iš Rusijos.
Sukėlė nuomos kainas
Pirmieji pernai į Sakartvelą atvykę rusai buvo daugiausia aktyvistai iš Rusijos opozicijos, bet po paskelbtos mobilizacijos užplūdusi banga rusų nebuvo tokia politiškai sąmoninga.
„Mes žinome, kad ne kiekvienas atvykęs rusas yra nusiteikęs prieš V.Putiną.
Bet net jeigu ir yra nusiteikęs, paprastai jie vis tiek Sakartvelą mato kaip savo koloniją“, – sakė Laša Bakradzė, istorijos profesorius, vadovaujantis Tbilisio literatūros muziejui.
Šiame didingame, bet griūvančiame dvare Tbilisio centre kabo didžiuliai Sakartvelo literatūros meistrų portretai.
Kai kurie vietiniai gyventojai pasipelnė iš atvykusių rusų, tačiau daugybė ir nukentėjo, nes Tbilisyje smarkiai išaugo nuomos kainos.
Dalis butų savininkų padvigubino nuomos mokestį ir išvarė ankstesnius gyventojus, kurie atsisakė arba neišgalėjo mokėti didesnės sumos.
Dėl sparčiai augančių kainų ir istorinių prisiminimų kilo visuotinis pasipiktinimas.
Vaikštant gatvėmis Tbilisyje matyti daugybė ant sienų išpieštų Ukrainos vėliavų, antiputiniškų šūkių ir žinučių: „Rusai, eikite namo.“
Tarptautinio respublikonų instituto atlikta apklausa parodė, jog tik 4 procentai gruzinų pasisakė, kad rusai šalyje yra „laukiami“.
25 procentai apklaustųjų sakė, kad „toleruoja“ rusų buvimą šalyje, nes tai duoda ekonominės naudos.
Net 66 procentai respondentų norėtų, kad jie išvyktų, arba išreiškė nuomonę, kad Rusijos piliečiams turėtų būti uždrausta atvykti.
Sakartvelo vyriausybė iki šiol neketina įvesti vizų režimo arba kitų apribojimų.
Rusų bare atsisako groti
Yra rusų, kurie stengiasi pakeisti neigiamą kartvelų požiūrį apie save. Tėvynainiams iš Rusijos jie rengia paskaitų ciklus, kuriuose aiškinama 2008 metų karo istorija ir gilesnis istorinis Rusijos ir Sakartvelo santykių kontekstas.
Dauguma rusų pažymi, jog vietinių nepasitenkinimas nevirto atvira agresija. „Žinoma, jaučiasi šioks toks smerkimas, ir tai suprantama.
Tačiau per visus metus man nekilo jokių problemų ir konfliktų“, – sakė Katerina Kiltau iš Sibiro Altajaus regiono.
Ji persikėlė į Tbilisį praėjusių metų kovą ir padėjo vykdyti labdaros projektą tiekti vaistus ukrainiečiams, nuo karo bėgusiems į Sakartvelą.
Artiomas Grinevičius prasidėjus karui išvažiavo iš Maskvos ir praėjusį birželį Tbilisyje ant kalno atidarė barą „Koshini“. Jis tikėjosi, kad bent trečdalis lankytojų bus kartvelai.
Tačiau į rusams priklausantį barą buvo sunku prisivilioti vietinius ir beveik neįmanoma pasamdyti kartvelų muzikantų ir atlikėjų.
Kaip ir daugelis kitų rusų, A.Grinevičius teigė, jog konfliktuoti su kartvelais jam neteko, tačiau pripažino, kad pokalbiuose dažnai juntama įtampa.
„Jaučiasi, kad visiems būtų geriau, jeigu čia negyventume, jeigu būtume kur nors kitur“, – sakė maskvietis.
Juntama rusifikacija
Tiesa, ne visi kartvelai piktinasi atvykėliais.
„Šie žmonės yra pabėgėliai, kurie bėga nuo karo.
Mūsų moralinė pareiga – padėti žmonėms išvengti žudynių. Be to, taip užkertame kelią tiems žmonėms pasiekti mūšio lauką Ukrainoje“, – sakė 2013–2018 m. Sakartvelo prezidentu buvęs Giorgis Margvelašvilis.
Bet kiti jaučia baimę dėl plintančios visuomenės rusifikacijos.
Praėjus trims dešimtmečiams po to, kai Sakartvelas atgavo nepriklausomybę, tai primena kylančią egzistencinę grėsmę.
„Mums visi rusai yra kareiviai, nesvarbu, ar jie nešioja ginklus, ar savo pinigus ir minkštąją galią, – sakė D.Lapauris. – Vien būdami čia jie didina mūsų priklausomybę nuo Rusijos.
Tiek kentėjome, kad išsivaduotume iš Rusijos priklausomybės, o dabar viskas grįžta.“
Parengta pagal "The Guardian" inf.
