Vietoj to V.Zelenskiui buvo paprasčiausiai pasakyta, kad Ukraina bus pakviesta tapti Aljanso nare, „kai su tuo sutiks sąjungininkai ir bus įvykdytos tam tikros sąlygos“. Kol kas tai neįpareigoja.
Nenuostabu, kad Ukrainos prezidentas ėmė piktintis, sakydamas, kad „absurdiška“, jog NATO vadovai nepateikė net tokio tvarkaraščio. Jis sakė, kad sąlygos yra „neaiškios“.
Jis buvo įsiutęs dėl minties, kad Ukrainos narystė NATO kokiu nors būdu taps derybų su Rusija pokario derybose koziriu.
Tačiau prezidentui V.Zelenskiui susitikus su NATO vadovais akis į akį, diplomatinės dulkės nusėdo. Trečiadienį jie puolė jį tikinti, kad padėtis pasikeitė ir kad Ukraina įstos į NATO.
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Rishi Sunakas pareiškė, kad šalis priklauso Aljansui. Nato generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sakė, kad trečiadienį jie susitiko kaip lygūs, bet ateityje tai darys kaip sąjungininkai. O JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris daug nuveikė, kad būtų apribota tai, ką NATO oficialiai kalbėjo apie galimą narystę, pasakė V.Zelenskiui, kad tai įvyks. Jis sakė, kad Ukraina juda teisinga kryptimi.
JK gynybos sekretorius Benas Wallace'as sakė, kad aukščiausiojo lygio susitikimas parodė, jog dabar jau kultūriškai pripažįstama, kad Ukraina priklauso NATO. Jis sakė, kad nebėra šalių, kurios klausia, „ar“ Ukraina turėtų prisijungti, jos klausia tik „kada“.
Tai daug šiltų žodžių, kuriuos V.Zelenskis galėtų parsivežti namo į Kijevą savo aukščiausiojo lygio susitikimo dovanų maišelyje.
Be to, prie jų pridėta keletas kitų apčiuopiamų laimėjimų: pažadas, kad bus sutrumpintas prašymų stoti į NATO teikimo procesas, sukurta nauja NATO ir Ukrainos taryba, kuria Kijevas galės naudotis šaukdamas Aljanso susitikimus, ir, galbūt svarbiausia, pažadas dėl naujų ilgalaikių saugumo garantijų, kurias suteikė kai kurios didžiausios pasaulio galybės.
Didžiojo septyneto (G7) lyderiai sakė, kad susitars dėl naujų dvišalių karinės ir ekonominės paramos Ukrainai garantijų paketo, kad atgrasytų Ukrainą nuo Rusijos agresijos prieš jai įstojant į NATO.
Tai apims daugiau oro gynybos priemonių, ilgojo nuotolio raketų ir net karo lėktuvų, taip pat daugiau mokymų, dalijimąsi žvalgybos informacija ir pagalbą kibernetinių technologijų srityje. V.Zelenskis tai pavadino „svarbia saugumo pergale“.
Vienintelė nesuderinta nata nuskambėjo iš JK gynybos sekretoriaus Beno Wallace'o, kuris surengė trumpą pranešimą žurnalistams, įspėdamas Ukrainą, kad ji turėtų parodyti daugiau dėkingumo už jau suteiktą paramą.
Tačiau tai esą buvo ne nediplomatiškas piktdžiuga, o nuoširdus palaikančios sąjungininkės patarimas. Jis sakė, kad Ukraina turėtų labiau stengtis geriau suprasti politinį spaudimą, varžantį šalis, teikiančias jai karinę pagalbą, ypač Jungtines Valstijas. Jis sakė, kad atvykus į Vašingtoną su ginklų sąrašu ir laikant JAV kaip „Amazon“ filialą, neišvengiamai kils bent šioks toks „pasipiktinimas“.
Nenuostabu, kad tai sukėlė tam tikrą sumaištį Vilniuje.
Šios pastabos tikrai buvo nediplomatiškos aukščiausiojo lygio susitikime, kurio tikslas – pademonstruoti NATO vienybę. JK premjerui Rishi Sunakui teko jų viešai išsižadėti, tvirtinant, kad Ukraina visada buvo dėkinga.
O kai V.Zelenskis buvo paklaustas apie šias pastabas savo paties spaudos konferencijoje, jis atrodė suglumęs ir paprašė savo gynybos ministro Oleksijaus Reznikovo, sėdėjusio pirmojoje konferencijų salės eilėje priešais sceną, paskambinti B.Wallace'ui ir išsiaiškinti, ką jis turėjo omenyje.
Visa tai paskatino arba dar paskatins atsirasti bent keletui sakmbių pasaulinės žiniasklaidos antraščių, dėl kurių NATO ir Didžiosios Britanijos vyriausybė gali gailėtis.
Tačiau galbūt B.Wallace'as taip pat nesąmoningai nušvietė įdomų šio karo momentą.
Beveik pusantrų metų Ukrainos reikalavimai buvo išgirsti ir Vakarų sostinėse į juos iš esmės buvo atsižvelgta. Kijevas niekada nebuvo iki galo patenkintas, jis visada prašė daugiau, ir galiausiai Vakarai tai išgirdo – įsipareigojo skirti įvairaus tipo ginkluotės, nuo raketų ant peties iki šarvuočių, tankų, o dabar net ir kasetinės amunicijos.
Tačiau Vilniuje „ne“ reiškė „ne“. NATO, vadovaujama Jungtinių Valstijų, nepasidavė Ukrainos reikalavimams ir pasirinko strateginį atsargumą, o ne automatišką greitą narystę aljanse.
Taigi prezidentui V.Zelenskiui galbūt tai diplomatinis realybės patikrinimas, kad Vakaruose šalys pradeda jausti vidaus politinį spaudimą, kuris formuos pasaulinę politinę aplinką, kurioje jam dabar teks veikti. Tai pamoka, kad ne visada gali gauti tai, ko nori.
Parengta pagal BBC inf.
