Karo reikalus išmanantis generolas tiki Ukrainos pergale, tačiau, jo įsitikinimu, iki tol būsiąs ilgas, sunkus ir kruvinas kelias. Svarbiausia – žmonių ištekliai. Esą galima surinkti šimtus vienetų karinės amunicijos, net pačios moderniausios, pagaminti milijonus šovinių, bet ką jie reiškia be karių?
Rusija taip pat netenka daug kovotojų, bet jos ištekliai didesni už Ukrainos. O ir karinės technikos požiūriu, mano nuomone, Rusija beveik lygi su Ukraina, kuriai Vakarai teikia karinę pagalbą. Ukrainos tęsiamą kontrpuolimą JAV aukšto rango kariškiai vertina kaip sunkią, žingsnis po žingsnio, sėkmę ir pabrėžia, kad ateityje, nors jau niekas nebetikslina, kada pabaiga, būsią dar sudėtingiau.
Atsiverskime žiniasklaidos puslapius prieš metus ar pusmetį – niekas neabejojo Ukrainos pergale, ypač po Rusijos pasitraukimo nuo Kijevo, o po to ir rudenį.
Dabar vis dažniau atsiranda išlyga – „jeigu“: jeigu Ukraina laimės, jeigu Rusija laimės, jeigu nei tas, nei anas ir t.t.
NATO generalinis sekretorius J.Stoltenbergas susitikimo Vilniuje išvakarėse net kelis kartus pakartojo, kad, Ukrainai nustojus būti valstybe, narystės Aljanse klausimas išvis nekiltų. Ar NATO vadovas taip pasakytų kokios kitos Europos valstybės, kad ir nedidelės, atžvilgiu? Žinoma, kad ne. Tai reiškia, kad J.Stoltenbergui mintis apie galimą Ukrainos kaip valstybės išnykimą nėra svetima.
Pasikeitusių vertinimų priežastis paprasta – Rusija, dar prieš aštuonetą metų Vakaruose vadinta „benzino kolonėle“, turi stiprią kariuomenę, prieš kurią Ramšteine dabar susirenka kelių dešimčių valstybių koalicija. Beje, apie pastarųjų dienų pasitarimus Ramšteine nieko negirdėti, nors anksčiau labai plačiai žiniasklaidoje buvo aptariamos net smulkmenos.
Net ir tie, kurie siekė oficialaus Ukrainos pakvietimo į NATO, darė išlygą, kad karo metu narystės siekianti valstybė negali tapti Aljanso dalimi. Norėta aiškesnio ateities vaizdo, datų, planų ir panašiai. O jeigu NATO staiga būtų nusprendusi stoti į tiesioginę kovą su Rusija? Kokie būtų rezultatai? Spėju, kad būtent taip Vakarų karinis elitas, pasidėjęs po ranka savos žvalgybos duomenis apie Rusiją, ir klausia.
Mūšio lauke yra ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos kariuomenė. 1992 m., Ukrainai pasiskelbus nepriklausoma valstybe, jos kariuomenė, kad ir su techniniu sovietiniu paveldu, buvo stipriausias karinis junginys Rytų Europoje.
Dėl ilgametės korupcijos, konkrečiai vagysčių, atsiradus masei milijonierių, 2014 m. Ukraina karinėje srityje buvo trečiojo pasaulio elgeta. Rusijai įsiveržus Krymą atidavė be šūvio.
Apsireiškus Rusijos remiamiems separatistams Donbase, pralaimėjo reikšmingus mūšius.
Išvingiavus sąlyčio liniją su Donecku ir Luhansku, Ukraina, remiama Vakarų, pradėjo kariuomenės reformas. Po Minsko susitarimų priedanga – faktiškai ruoštis karui. Tai patvirtino P.Porošenka ir A.Merkel.
Beje, tą patį, tik jau nuo 2008 m., po prasto atrodymo kare su Gruzija, darė ir Rusija, pakaitomis prezidento poste esant tai D.Medvedevui, tai iki šių dienų V.Putinui.
Šiuo metu Ukrainos kariuomenė mūšio lauke neatpažįstama. Iš esmės pasikeitė (esu liudininkas) ir Rusijos kariauna. Dvi rimtos kariuomenės daugiau kaip tūkstančio kilometrų ilgio fronte. Į fronto liniją jos nesubėgo per kelias dienas, telkėsi iš anksto.
Ateityje istorikai šį laiko tarpą plačiai aprašys. O dabar mūšiai aršūs, visą parą, perrašomi seni karo vadovėliai. Iki karo pabaigos nežinosime žuvusiųjų skaičiaus, bet jis didelis – ir karių, ir įvairaus amžiaus civilių.
Nepriklausomai nuo kovų fronte rezultatų, kurie gali paaiškėti po kelių mėnesių, kelerių ar net keliolikos metų (pozicinis manevrinis karas su pertraukomis gali ilgai tęstis po ranka turint toliašaudę amuniciją), Ukraina gali tapti kylančia stipria europine valstybe, o kartu ir konkurente kitoms, jau žengti svarbūs žingsniai į ES.
Didelė, strategiškai reikšminga teritorija su išėjimu į Juodąją jūrą, o per ją vandens keliais į pasaulį, su turtingais gamtiniais ištekliais ir energingu intelektualiniu potencialu, pagaliau su milžinišką karinę patirtį turinčia kariuomene ir sava karine pramone – tai jau dabar projektuojama – Ukraina būtų (pabrėžiu – būtų) įtakinga europinės politikos dalis.
Jokia paslaptis – V.Putinas ir jo aplinka, pradėję kurti eurazinės konkurentės Europos Sąjungai viziją prieš penkiolika metų, su Ukrainos vaidmeniu puoselėjo dideles viltis. Jos žlugo po Maidano.
Būtent Maidane Kremliaus ideologai įžvelgia Vakarų „sąmokslo“ prieš Rusiją pradžią, pradedant, jų įsitikinimu, Rusijos karinio laivyno išvarymu iš Sevastopolio. O tai ir esanti grėsmė Rusijos saugumui. Tuo grindžiamas ir pradėtas karas prieš Ukrainą.
Žodžiai, frazės „grėsmė“, „tėvynė pavojuje“ be sustojimo kartojami Maskvos propagandininkų fronte, Rusijos žiniasklaidoje. Nieko daugiau Rusijos gyventojai ir negirdi. Tai reiškia, kad žmonėms reikia laukti papildomos mobilizacijos. Yra informacijos, kad ji slapta nuolat vyksta.
Taigi buvusio Lenkijos sausumos kariuomenės vado įžvalga, kad Rusijos kariuomenė po didelių netekčių rudenį atsigaus, gali būti pagrįsta.
