Šią dinamiką, kuria vyksta visas 2013 m. Kyjivo Maidane prasidėjęs globalinis procesas, it vandens laše dabar atspindi tai, kas vyksta Odesos uoste, mieste ir aplink juos.
Jau tuo metu, kai Rusija sutiko su „grūdų sutartimi“, buvo galima pranašauti, kad ji tai daro tik dėl kažkokių savo tuometinių taktinių interesų. Greičiausiai – dėl nenoro tuo metu susipykti su Afrikos šalimis, kurios labiausiai nerimauja dėl grūdų kanalo iš Ukrainos kolapso. Ar nenoro susipykti su Turkijos vadovo Recepu Erdoganu, pakenkti jam rinkimuose ir padėti opozicijos kandidatams.
Bet kokiu atveju, tie Rusijos motyvai negalėjo visiškai nusverti strateginio ir egzistencinio intereso – Ukrainos naikinimo. Šiuo atveju – Ukrainos žemdirbystės sektoriaus ir apskritai visos ekonomikos naikinimo. Be to, šiuo atveju Rusija iš šio naikinimo gauna ir labai aiškią tiesioginę naudą – Ukrainos grūdų tiekėjų maršrutus ir sandorius, kuriuos perima Rusijos verslas.
Taigi, tebuvo tik laiko klausimas, kada Rusija šį susitarimą nutrauks, ką ji neseniai ir padarė. Be to, padarė tai jai jau įprastu būdu – maksimaliai brutaliai bei demonstratyviai. Ėmusi grasinti, kad kiekvienas laivas, kuris plauks į Odesą ir iš jos ar apskritai per Juodąją jūrą, bus laikomas „kariniu taikiniu“, o taip pat kiekvieną naktį pradėjusi raketomis daužyti Odesos uostą, grūdų saugyklas ir jų gabenimo insfastruktūrą.
Tikslas akivaizdus – ne tik blokuoti, bet ir visiškai sunaikinti vieną pagrindinių Ukrainos ekonomikos arterijų.
Be to, pastarąją parą bombarduota ne tik Odesa, bet ir Ukrainos Dunojaus uostai – Reni ir Izmailas – pasienyje su NATO šalimi Rumunija.
Tuo Rusija rodo, kad ji nebeileis naudotis net ir alternatyviais keliais, kurie, net ir laisvai naudojami, negali kompensuoti tų nuostolių, kurie sukeliami visiškai blokavus Juodają jūrą.
Prie to, suprantama, pridedamas demonstratyvus teroras ir barbarizmas, siekiant maksimaliai išgąsdinti visuomenę, galbūt ją nuteikti prieš savo valdžią, kuri „nenusileidžia“. Būtent šį tikslą rodo ir istorinio Odesos miesto centro bombardavimas, sugriaunant pagrindinę jo šventovę. Ar ją sugriovusios raketos buvo specialiai nutaikytos būtent į ją, ar, kaip kartais būna, jos nukrypo nuo kurso – ne esmė. Svarbiausia, jog šis teroristinis aktas visiškai atitinka visą Rusijos vykdomo Ukrainos naikinimo logiką ir algoritmą.
Tai, kad toks teroras sukelia priešingus padarinius – net Rusijos agentu anksčiau laikytas rusakalbės Odesos meras prakeikia Rusiją ir rusus – Kremliui ir toliau nė motais, jis su buku užsispyrėlišku žiaurumu toliau vagoja ir vagos šią kruviną vagą.
Šiurpi ironija – Odesos centras saugomas Jungtinių Tautų UNESCO, o Jungtinės Tautos – viena iš „grūdų susitarimo“ garantų.
Visais šiais veiksmais Rusija labai aiškiai demonstruoja tai, kas plika akimi buvo matyti nuo pat pradžių. Nepavykus pasiekti planuotos „pergalės“ Ukrainoje – užimti Kyijivo ir kitų didžiųjų miestų, nuverčiant šalies valdžią ir taip ją iš esmės okupuojant, taip pat nepavykus bent jau padalinti šalies atplėšiant nuo jos ne tik Rytus, bet ir Pietus, pasukta sekinimo ir naikinimo karo keliu.
Visomis turimomis priemonėmis, kol kas išskyrus branduolines, Rusija siekia fiziškai sunaikinti savarankišką Ukrainą. Jei nepavyks paversti jos dykviete ar humanitarinės katastrofos zona, tai siekiama padaryti iš jos šalį-invalidę, kuri neturi jokių šviesesnių raidos ir ateities apskritai perspektyvų.
Ekonomikos griūtis, naujos masinės emigracijos bangos, socialiniai neramumai, karas, nuolatinis visos šalies teritorijos raketinis teroras – štai ta Ukrainos ateitis, kurios atkakliai, mėgindama didinti apsukas, siekia Rusijos diktatūra.
Kai kurios rytinės ir pietinės šalies dalys – pirmiausia, žinoma, tos, kur vyksta pagrindinės kovos – jau dabar yra negyvomis dykromis, kurios dar ir taip užminuotos, jog minų pašalinimui prireiks net ne dešimčių, o šimtų metų. Ukraina – labiausiai užminuota šalis pasaulyje.
Kartu tai – ir geopolitinė demonstracija. Visam civilizuotam pasauliui Rusija demonstruoja, jog jai nė motais izoliacija ir sudeginti tiltai, priešingai – ji pasiryžusi žengti dar toliau ir pulti dar žemiau. O toms šalims, kurias ji laiko savo interesų zona, demonstruojama, „kas bus“, jei jos bent pamėgins judėti Vakarų kryptimi taip, kaip Ukraina.
Eskalacinę logiką bei galimą kitą tos eskalacijos kryptį rodo ir šiomis dienomis iš paties Kremliaus šeimininko Vladimiro Putino lūpų pasipylę grasinimai Lenkijai.
O kas šiandien gali užtikrintai pasakyti, kad ši Rusijos strategija neturi jokių šansų ir yra pasmerkta žlugti? Vadinamajame sekinimo kare Rusijos ištekliai ir potencialas vis dar yra ir bent jau apžvelgiamoje ateityje bus didesni nei Ukrainos net ir su visa jai teikiama parama.
Be to, Rusija, regis, prisitaiko prie Vakarų sankcijų, ar, tiksliau, randa vis daugiau kelių ir būdų jas apeiti. Pirmiausia – svarbiausioje, ginkluotės gamybos ir tiekimo srityje. Ji ir toliau užtikrina raketų gamybą, o jose pilna sankcionuotų detalių. Antra vertus, kaip ir buvo galima prognozuoti, jai pagalbos ranką tiesia Kinija, kuri gali tapti neišsenkančiu Rusijos karinio aprūpinimo šaltiniu.
O ir pačiame fronte, Ukrainos kontrpuolimui stringant operacinėse duobėse, minų laukuose ir bandant sulaužyti Rusijos artilerijos bei amunicijos persvarą, mirtingos svarstyklės svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Rusijos pajėgos, stiprinamos vis naujais rezervais, žūtbūt stengiasi neatiduoti puolimo iniciatyvos ukrainiečiams ir pačios pereina į naują „kontrpuolimą“.
Pagrindinis jų smūgis dabar nukreiptas į Charkivo ir Luhansko sričių sankirtą ir į Kupianską, tačiau Ukrainos kariškiai jau senokai prognozuoja, kad rusai mėgins jų kontrpuolimą prie Bachmuto perkirsti savo puolimu iš paties miesto.
Eskalacinę logiką bei galimą kitą tos eskalacijos kryptį rodo ir šiomis dienomis iš paties Kremliaus šeimininko Vladimiro Putino lūpų pasipylę grasinimai Lenkijai ir, ne taip tiesiogiai, Lietuvai. Kartu su savo marionete iš Baltarusijos Aliaksandru Lukašenka, Kremliaus vadeiva surengė tikrą grasinimų šou – pareiškė, jog Vakarų Ukrainą tuojau okupuos lenkai su lietuviais, o dalį Lenkijos ir pačią Varšuvą gali tuojau užpulti be darbo likusi ir kerštu lenkams deganti „Wagner“ grupuotė.
Žinoma, tokos kalbos yra parodomoji bravūra, „trolinimas“ ir paprasčiausias tyčiojimasis. Juolab, kad vien Lenkijos kariuomenei jokia „Wagner“ ar, juolab, Ukrainoje savo krauju ir skerdiena springstanti reguliarioji Rusijos kariuomenė egzistencinio pavojaus nekelia.
Tačiau šie diktatorių svaičiojimai tik patvirtina, jog bent dalį pagrindo turi prognozės, jog anksčiau ar vėliau abi diktatūros vis dėlto gali griebtis bent jau „hibridinės“ agresijos ar provokacijų būtent prieš Lenkiją. Tiek norėdamos jau atkeršyti, tiek patikrinti, kokio aukščio vis dėlto yra ir ar apskritai yra NATO kolektyvinės gynybos 5 straipsio slenkstis.
Ką gi, matant visa tai, ir vėl kyla klausimas – o ką Vakarai, kurių pusėje dabar yra kamuolys? Juk akivaizdu ir tai, kad Ukraina pati viena negali šito sustabdyti – nei dabartinių Rusijos veiksmų Juodojoje jūroje, nei Rusijos siekio ją naikinti bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina apskritai.
Ukraina, kaip savo atsaką, vėl pasiuntė keletą bepiločių į pačią Maskvą, toliau sprogdina savo turima toliašaude artilerija Rusijos amuncijos sandėlius, grasina pati pulti kiekvieną Rusijos laivą Juodojoje jūroje.
Tačiau be tiesioginio ir svaraus Vakarų ar apskritai tarptautinio įsikišimo, tiek šio Rusijos „grūdų teroro“, tiek teroro ir sekinimo karo apskritai Ukraina negali sustabdyti. Vėl tenka pakartoti – net ir tuo atveju, jei Ukrainai pavyktų visiškai išmušti Rusijos pajėgas iš visos savo teritorijos, įskaitant Krymą, karas ir Rusijos teroras beveik garantuotai tęstųsi.
Vis dėlto, po Odesos ir Dunojaus uostų bombardavimų Vakarai ir vėl atrodo, kaip visada, pakrikę – nors tai, kas vyksta dabar, jau buvo galima numatyti seniai.
Ar Vakarai ryšis suteikti karinę apsaugą laivų maršrutams Juodojoje jūroje ir alternatyviems grūdų transporto keliams? Ar į Rusijos provokacijas prieš tuos laivus bus atsakyta karine jėga?
Ar Ukrainai bus suteiktos dar didesnio nuotolio raketos, padidinančios jos gynybinius ir puolamuosius pajėgumus? Ar jai bus duota tiek oro gynybos sistemų, kad ji galėtų apginti bent visų didžiųjų miestų oro erdvę?
Ką Vakarai darys, jei Rusija „netyčia“ arba visiškai demonstratyviai smogs ginkų tiekimo kanalams iš Lenkijos į Ukrainą? Ką jie darys, jei Ukrainos kontrpuolimas iš tiesų įstrigs?
Ką Vakarai darys, jei Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, ji atsiims ir Krymą, o Rusija toliau tęs karą ir terorą?
Pagaliau, ar Vakarai pradės rimčiau svarstyti galimybę bet į dalį Ukrainos įvesti savo pajėgas – kaip, pavyzdžiui, siūlė buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas?
Tai, kad tokią tikimybė neramina pačias Baltarusijos ir Rusijos diktatūrų galvas kaip tik ir rodo jų pareiškimai apie tai, kad lenkai su lietuviais gali „okupuoti“ dalį Ukrainos.
Ar vis dėlto tiesiog bus leista pamažu mirti Ukrainos žemės ūkiui, o kartu ir visai ekonomikai, tikintis, kad pasaulis vis dėlto sugebės išsiversti ir kompensuoti nuostolius produkcija iš kitų žemynų bei šalių – taip pat ir iš Rusijos?
Tačiau kol kas vis šie klausimai kybo nežinioje, arba, geriausiu atveju, tirštame vidaus diskusijų ore. Tad, matyt, net ir tai, kas dabar vyksta Odesoje, nėra tas signalas, kad pagaliau verta rimčiau sukrusti.
