Kai V.Zelenskio buvo paklausta, ar jis nerimauja dėl Rusijos bandymų jį nužudyti, jis atsakė, kad negali sau to leisti.
„Jei nuolat apie tai galvočiau, tiesiog užsidaryčiau savyje, labai panašiai kaip dabar Vladimiras Putinas, kuris neišeina iš savo bunkerio, – sakė Ukrainos vadovas praėjusį mėnesį interviu CNN. – Žinoma, mano asmens sargybiniai turėtų galvoti, kaip užkirsti tam kelią, ir tai yra jų užduotis. Aš apie tai negalvoju.“
Nors V.Zelenskis nenori svarstyti šio klausimo, tačiau jo šalininkai Ukrainoje bei užsienyje negali sau leisti jo ignoruoti. Nuo tada, kai jis atmetė pasiūlymą evakuotis ir būsimiems amerikiečių gelbėtojams pasakė: „Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo“, Ukrainos prezidentas atliko pagrindinį vaidmenį telkiant tarptautinę paramą kovai su Rusija.
Nenuostabu, kad Rusijos įstatymų leidėjai ir ultranacionalistiškai nusiteikę kariniai tinklaraštininkai susivienijo į būrį, reikalaujantį, kad Ukrainos prezidentas būtų nukautas. V.Zelenskio, kaip teisingos kovos simbolio statuso, gebėjimas išsireikalauti reikalingos paramos iš Vakarų, tuo pačiu peikti sąjungininkus, kol pasiekia savo, jo noras įžūliai fotografuotis fronte ir dalyvauti parlamento posėdžiuose – visa tai jį pavertė taikiniu.
Praėjus kelioms savaitėms po 2022 m. vasarį įvykusios V.Putino invazijos, vyriausiasis V.Zelenskio patarėjas Michailas Podoliakas atskleidė, kad Rusijos diversantų ir žvalgybos komandos, įskaitant čečėnus ir „Wagner“ samdinius, bandžiusius įsiveržti į griežtai saugomą ir stebimą Kijevo vyriausybinį kvartalą, įvykdė mažiausiai tuziną rimtų pasikėsinimų į Ukrainos prezidento gyvybę.
Pranešama, kad pats V.Zelenskis netrukus po invazijos pradėjo susitikimą su JAV senatoriais, sakydamas, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai jie mato jį gyvą.
Akivaizdu, kad dabar rizika yra mažesnė nei pirmosiomis chaotiškomis karo savaitėmis, kai rusų tankai artėjo prie Ukrainos sostinės ir tik nedaugelis manė, kad kovojanti valstybė išgyvens. Tačiau niekas Ukrainos vyriausybėje ar šalies parlamente neabejoja, kad pavojus išlieka didelis.
Kovo mėn. vėl pasigirdo nauji raginimai nužudyti V. Zelenskį po to, kai Ukrainos remiami antiputiniškai nusiteikę Rusijos diversantai peržengė sieną ir įsiveržė į du Rusijos kaimus Briansko srityje. Įstatymų leidėjas Michailas Delyaginas sakė, kad „vienintelis normalus atsakas“ į incidentą yra „nedelsiamas V.Zelenskio likvidavimas“.
Kadangi jo gyvybei gresia nuolatinis pavojus, V.Zelenskio vizitai į užsienį planuojami itin slaptai. Praėjusių metų vasarį Ukrainos pareigūnai liko pasipiktinę, kai likus trims dienoms iki planuoto vizito į Briuselį buvo nutekinta informacija apie jo planuotą vizitą ir iškilo grėsmė jo kelionei. Panašiai praėjusį mėnesį Bulgarijos vyriausybė nerimavo, kad kelionė gali būti atšaukta po to, kai apie ją spaudoje pasirodė išsami informacija.
Ir, žinoma, Kremlius turi siaubingą nužudymo operacijų patirtį. Prisiminkime į Jungtinę Karalystę perbėgusį Rusijos žvalgybos pareigūną Aleksandrą Litvinenką, kuris 2006 m. buvo apnuodytas radiacija, arba 2018 m. nepavykusį dvigubo britų agento Sergejaus Skripalio apnuodijimą pasinaudojant „Novičiok“ dujomis Solsberyje (Anglija).
Konstitucinis teisių perėmimas
Atsižvelgiant į tai, kas pastatyta ant kortos, ir į riziką, nenuostabu, kad Ukrainos pareigūnai linkę atmesti prašymus aptarti, kas nutiktų, jei Rusija pasiektų pergalę, arba atsisako apie tai kalbėti, nes ši tema atrodo pernelyg baisi.
Ir vis dėlto, nepaisant nenoro viešai svarstyti šį klausimą, pasak interviu su Ukrainos pareigūnais, įstatymų leidėjais ir analitikais, planas tokiai situacijai yra parengtas. Iš tiesų, JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas taip ir pasakė: „Ukrainiečiai turi planų, apie kuriuos neketinu kalbėti ar gilintis į detales, kaip užtikrinti, kad vienaip ar kitaip būtų užtikrintas tai, ką mes vadiname „vyriausybės tęstinumu“, – sakė jis pernai CBS naujienų tarnybai.
Formaliai pagal Konstituciją paveldėjimo linija yra aiški.
„Kai prezidentas negali eiti savo pareigų, jo pareigas perima Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas, – sakė opozicijos įstatymų leidėjas iš vakarinio Lvovo miesto Mykola Kniažyckis. – Todėl valdžios vakuumo nebus.“
Aukščiausiosios Rados pirmininkas bei V.Zelenskio partijos „Liaudies tarnas“ narys Ruslanas Stefančiukas visuomenės nuomonės apklausose neturi itin aukšto pasitikėjimo reitingo. Jis siekia apie 40 proc., t. y. mažiau nei pusę V.Zelenskio pasitikėjimo. Be to, jis nėra populiarus tarp opozicijos įstatymų leidėjų.
„Tačiau nemanau, kad tai svarbu, – sakė Adrianas Karatnyckis, Atlanto tarybos Eurazijos centro vyresnysis mokslinis bendradarbis nerezidentas. – Yra stipri vadovų komanda, ir manau, kad pamatytume kolektyvinę vyriausybę“, – pridūrė jis.
Valdančiąją tarybą greičiausiai sudarytų R.Stefančiukas kaip vadovas, taip pat Andrijus Jermakas, kuris vadovauja prezidento kanceliarijai, užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba ir gynybos ministras Oleksijus Reznikovas. Valerijus Zalužnas liktų vyriausiuoju šalies generolu.
A.Karatnyckis sakė, kad tikėtųsi, jog tam tikrą vaidmenį atliktų televizijos laidų vedėjas Serhijus Prytula, kuris dabar vadovauja didelėms labdaros iniciatyvoms ir turi itin aukštą visuomenės pasitikėjimo reitingą.
„Šalis pasiekė labai didelio solidarumo ir nacionalinės vienybės tašką, todėl, jei V.Zelenskiui nutiktų kas nors baisaus, tai nebūtų taip lemtinga, kaip galima būtų manyti“, – kalbėjo A.Karatnyckis.
Jis pažymėjo, kad Ukraina sukūrė „gerai išlavintą“ administracinę, karinę ir diplomatinę mašiną.
„Nenoriu sakyti, kad V.Zelenskis tam beveik neturi reikšmės, – pridūrė jis. – Tačiau manau, kad šalies vienybė yra būtinas dalykas“.
Sistemos sukrėtimas
Istorija taip pat suteikia tam tikro pasitikėjimo. Mokslininkų Benjamino Joneso ir Benjamino Olkeno Amerikos Nacionaliniam ekonominių tyrimų biurui (NBER) parengtas duomenimis pagrįstas dokumentas apie 59 valstybių vadovų nužudymus, įvykdytus 1875–2004 m., bei jų poveikį institucijoms ir karui byloja, jog šalių lyderių nužudymai turi skirtingas reikšmes, priklausomai nuo valstybinės padėties.
„Autokratų nužudymai iš esmės keičia šalies institucijas, o demokratų nužudymai – ne“, – daro išvadą jie.
„Nužudymas dar niekada nepakeitė pasaulio istorijos“, – praėjus kelioms savaitėms po to, kai prezidentas Abraomas Linkolnas buvo nušautas žiūrėdamas spektaklį Vašingtono Fordo teatre, užtikrintai pareiškė Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Benjaminas Disraelis. Iš tiesų nužudymas turėjo nedaug įtakos jo administracijos reformoms pakeisti.
Archetipinis pavyzdys, kuris tikriausiai buvo svarbiausias B.Disraelio mintyse, kalbant apie tai, jog nužudymas negali pakeisti istorijos eigos, buvo Julijaus Cezario žudikai, kurie nepasiekė savo tikslo išgelbėti pasmerktą Romos Respubliką nuo diktatūros. Šie tik sukėlė pilietinius karus, kurie paspartino, regis, neišvengiamą perėjimą prie imperinės Cezario sistemos.
Ukrainos padėtis, žinoma, yra ypatinga. Su stiprėjančiomis demokratinėmis institucijomis ji toli gražu neprimena žlungančios Romos Respublikos, kurios dienos beveik neabejotinai buvo suskaičiuotos nepriklausomai nuo to, ar J.Cezario nužudymas pavyko, ar ne. O Europa jau kariauja.
Nors V.Zelenskio mirtis būtų psichologinis šokas, A.Karatnyckis tikino, kad norint įvertinti tikėtiną poveikį reikia atsižvelgti į tai, kaip Ukraina pasikeitė nuo tada, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją.
Pasak jo, V.Putino išpuolis netyčia padėjo suformuoti naują stiprų Ukrainos valstybingumo jausmą ir suformuoti „pasitikėjimą keliančias institucijas“. Jis pridūrė, kad visuomenė yra vieninga „savo tikslų atžvilgiu“.
„Svarbu nepamiršti, kad pagrindiniai Ukrainos kovos su Rusijos agresija veiksniai yra ginkluotųjų pajėgų atsparumas, jų vadovybės meistriškumas ir pergalės fronte, – sakė opozicijos įstatymų leidėjas M.Kniažyckis. – Būtent tai yra svarbiausia Ukrainos politinio stabilumo požiūriu“.
Silpniausia grandis
Jei šiame scenarijuje ir yra silpnoji grandis, tai greičiausiai ne Ukrainoje, o tarp jos sąjungininkų.
Ukrainiečiai V.Zelenskį vertina įvairiai, įžvelgdami ir stipriąsias, ir silpnąsias jo puses. Nors jis yra giriamas už puikų vadovavimą karo metu, jis taip pat yra ir kritikuojamas dėl klaidingų žingsnių – ypač dėl to, kad geriau nepasirengė invazijai, kuri, jo manymu, buvo mažai tikėtina.
Tarptautinę žiniasklaidą, priešingai, sužavėjo charizmatiškas V.Zelenskio patrauklumas ir paprasta Dovydo bei Galijoto istorija. Ukrainos prezidento transformacija iš nuviliančio taikos meto lyderio į, hiperbolizuotais prancūzų viešojo intelektualo Bernard'o-Henri Lévy žodžiais tariant, „naują, jauną ir nuostabų laisvojo pasaulio tėvą įkūrėją“ buvo stulbinanti.
Jo retorika ir oratorystė pavergė klausytojų širdis nuo Vašingtono iki Londono, nuo Briuselio iki Varšuvos. Tikėtina, kad jo pašalinimas daugelį tų pačių žmonių priblokštų ir jie nežinotų, ką daryti toliau. Tai galėtų padidinti spaudimą derėtis ir siekti kompromiso.
Vis dėlto tai nėra vieno žmogaus karas. Ir bent jau Ukrainoje mažai kas abejoja, kad kiti lyderiai, pakiltų į kovą, kaip ir po invazijos.
Ukrainos verslininkas Jaroslavas Ažniukas atmetė potencialią Rusijos planuojamo pasikėsinimo į V.Zelenskio gyvybę galimybę. Tačiau jis teigė, kad jei taip nutiktų, Ukraina turėtų greitą atsaką.
„V.Zelenskis gerai atlieka savo lyderio vaidmenį šiais sudėtingais laikais, – sakė jis. – Tačiau absoliučios daugumos ukrainiečių nuotaikos yra tokios, kad mes niekada nepasiduosime, niekada nepasiduosime Rusijai.“
Parengta pagal „Politico“ inf.
