Kijevą ne žodžiais remiančiose šalyse jau prieš kelis mėnesius pradėjo rodytis „ekspertų“ abejonės dėl Ukrainos pergalės, t.y. visiško Rusijos išvarymo iš okupuotos teritorijos, Donbaso ir Krymo. Po NATO viršūnių susitikimo Vilniuje tapo aišku – Aljansas nesiruošia siųsti savo karių į Ukrainos frontą.
Karinės technikos ištekliai taip pat ne beribiai. Kaip ir Ukrainos karių rezervas. Turimomis pajėgomis kad ir narsi Ukrainos kariuomenė viena pati negali įveikti okupacinės kariaunos.
Dar diskusijų dėl Ukrainos narystės NATO fone Vilniuje (tai viešai pateikta kaip intriga) į žiniasklaidą prasiskverbė kažkurio buvusio aukšto rango NATO pareigūno siūlymas priimti Ukrainą į Aljansą dalimis. Niekas nekomentavo.
Praėjus kelioms savaitėms ši idėja vėl pasirodė. Ją išsakė NATO generalinio sekretoriaus biuro vadovas S.Jenssenas. Anot jo, „sprendimas galėtų būti toks, kad Ukraina atsisakytų teritorijų ir mainais gautų NATO narystę“.
Kijevas atitinkamo rango pareigūnų lūpomis pasipiktino, ekspertai Lietuvoje – taip pat. Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas M.Podoliakas nukirto: „Ukraina neprekiauja teritorijomis.“ Aplinkiniais keliais NATO vadovas pareiškė, kad yra už Ukrainos teritorinį vientisumą. S.Jenssenas apgailestavo, kad buvo neteisingai suprastas, ir net pripažino šią mintį, skirtą platesnei diskusijai, klaida.
Netikiu, kad S.Jenssenas rizikavo savo darbo vieta. Pasakymas apie Ukrainą į NATO „dalimis“ buvo palaimintas. Bet skirtas ne Kijevui, o Kremliui. Šitie iškart atsakė – arba NATO, arba Ukraina. Tuo žaidimas ir baigėsi.
Bet mintis paskleista. Ir ne paskutinė panašaus turinio. JAV žiniasklaidoje pasirodo straipsniai, aptariantys nesutarimus dėl tolesnių veiksmų tiek fronte, tiek dėl užsienio politikos pačioje Ukrainos vadovybėje. Lietuvoje ši tema neliečiama, o gal nedaug kas ir žinoma. Seniai jau girdėti žinomų Ukrainos politikų, P.Porošenkos, J.Tymošenko balsai. O kas vyksta Europos valstybių, kurios viešais pareiškimais palaiko Ukrainą, bet realiai, ypač teikiant karinę pagalbą, elgiasi kitaip, užkulisiuose?
Europos Parlamento narys A.Kubilius paskelbė minčių rinkinį „Apie patogią Vakarų padėtį: noro sutriuškinti Putiną nesimato“. Kadangi Lietuva save priskiria Vakarams, jau vien dėl to ne visi jie užima „patogią padėtį“. Tačiau pati mintis įdomi, nors iki šiol reikšta miglotomis užuominomis. A.Kubilius formuluoja beveik demaskuojamai, nors įrodyti to ir neįmanoma. Kuri gi Vakarų valstybė prisipažins, kad galbūt ji ir nenorėtų Ukrainos pergalės.
Anot A.Kubiliaus, „Vakarus tenkina ilgas, Rusiją sekinantis karas, neinvestuojant į greitą Ukrainos pergalę (...). Kol kas nesimato Vakarų noro investuoti į bekompromisinį V.Putino pralaimėjimą ar atverti duris Ukrainai tiek NATO, tiek ES“.
Kas skatina įtariai žvelgti į Vakarų šalių (vis dėlto neaišku, kurių. – Aut.) norus Ukrainos atžvilgiu?
Anot A.Kubiliaus, „šiuo metu Vakarai bijo Ukrainos pergalės pasekmių tolesnei Rusijos raidai, kad vietoj V.Putino ateis koks nors prigožinas (nes Vakarai neturi jokios strategijos, kaip padėti Rusijos demokratinei transformacijai, nes bijo kalbėti apie „regime change“), todėl Vakarų karinė parama Ukrainai ir toliau lieka drungna“.
Užsitęsusios karinės paramos Ukrainai peripetijos jau seniai kirbina nemalonų klausimą: ar tikrai norima Ukrainai padėti? Dažnai net kelis kartus mažesnė reali parama, negu žadėta, ir dar neretai į „sandėlius“ nurašyta technika, nors yra ir įspūdingų pavyzdžių.
Be to, karinės technikos kelionė į frontą Ukrainoje juk nevyksta autostrada, judama naktimis, zujant Rusijos šnipams.
Galiausiai paramą teikiančios valstybės skaičiuoja ir savus vidinius išteklius, nes sunaudojamų šaudmenų kiekis fronte milžiniškas.
Pusantrų metų artilerija dirba be perstojo. Ir mūšiai vyksta ne į vienus vartus. Bet kokios kokybės Ukrainai teikiama karinė technika susiduria su atitinkamo lygio įranga iš Rusijos pusės.
Galbūt slaptą kai kurių Europos valstybių nenorą matyti Ukrainą kaip ekonominę konkurentę ateityje atskleidžia toks A.Kubiliaus samprotavimas: „Lenkija ir Centrinės Europos šalys su šių metų Ukrainos grūdų embargo iniciatyvomis akivaizdžiai pademonstravo, kad Centrinė Europa, nepaisant savo solidarumo su Ukraina pareiškimų gausos, gali tapti reikšmingais oponentais, stabdančiais Ukrainos integraciją į ES ir bendrąją rinką, nes jau dabar demonstruoja baimę konkuruoti su Ukrainos žemės ūkio produkcija toje pačioje ES bendrojoje rinkoje.“
Dėl pasirinkto kalbėjimo laiko dabartiniame karo kontekste keistas jau minėto M.Podoliako pareiškimas – esą Lenkija dabar Ukrainai draugė, bet po karo tapsianti ekonomine konkurente.
Būtent Lenkija ir šalys, kurios jau pradeda baimintis, ar Ukrainai priartėjus prie narystės ES jos fondai nenukryps į Ukrainą, ir bus užkulisinės priešininkės tapti šiai valstybei ES nare.
Padalyta Ukraina būtų menkesnė konkurentė.
Užtat A.Kubilius piktinasi povandeninėmis srovėmis, siūlo Lietuvai imtis iniciatyvos, formuoti Europos strategiją įveikti režimą Rusijoje, paremti Ukrainą siekiant greitos pergalės ir net pačiai Lietuvai įsisąmoninti, kad karas Ukrainoje yra ir „mūsų karas“, rimtai svarstant, „ar mes būtume pasiruošę siųsti savo karius į Ukrainą kartu su bendraminčių koalicija“.
Ryžtinga, stipru, bet tuo pat metu gausėja pasiūlymų, kaip užbaigti karą Ukrainai susitaikius su esama padėtimi.
