Gal tebėra pabirusios „Wagner“ dalys Baltarusijoje, keliančios nerimą lenkams ir lietuviams, gal kas ieško savo darbo tąsos Afrikoje, o gal, kad ir su mažesniu atlyginimu, nemaža šių laikų ginklą mokančių laikyti karių grupė pasirašys sutartį su Rusijos gynybos ministerija.
Bet svarbiausia – J.Prigožino nebėra ir po kelių mėnesių jis visiškai bus pamirštas. Anot Lietuvos žiniasklaidoje dažnai cituojamo politologo M.Feigino, V.Putinas tapo dar stipresnis.
Greta kitų klausimų apie „maišto“ kilmę, eigą ir tikslus mane stebina štai kas: kaip atsitiko, kad mirčiai alsuojant į pakaušį visi reikšmingi „Wagner“ veikėjai urmu susigrūdo į privatų lėktuvą, prieš tai neaptarę galimos (nei iš išorės, nei iš vidaus) rizikos?
Ne į traukinį, kur galėjo nusipirkti visą tuščią vagoną, ne į kokią kitą apsaugotą ant žemės judančią priemonę, o būtent į komercinį lėktuvą, ir dar be „agento 007“ gelbėjimosi priemonių.
Kuolas jau nebesančiam J.Prigožinui iš žvalgybos disciplinos.
O V.Putinas – profesionalas. Kiek teko girdėti iš agentūros „viena bobutė sakė“, o gal ir tikrove paremtų šnekų, į V.Putiną kėsintasi net kelis kartus. Nors galbūt kada nors „sužinosime“ ir apie į Afriką gudriai pabėgusį J.Prigožiną. Juk du JAV rašytojai po daugybės metų išleido knygą „Pilkas vilkas“ apie į Argentiną per Ispaniją povandeniniu laivu sprukusį A.Hitlerį. Beje, jau klaidžioja tekstai, kad iš tikrųjų žuvo J.Prigožino antrininkas.
O kaip šiuo metu jaučiasi karo Ukrainoje sukėlėjas V.Putinas? Stipriai, silpnai, ant bedugnės krašto, baugščiai besidairantis į šalis, ar kas nors nerengia sąmokslo?
Rodomas per televiziją V.Putinas vaikšto žvaliai, šiek tiek imtynininko eisena, kalba pasirinktinai – iš raštelio ir be jo, daugiausia ūkinėmis, socialinėmis temomis, susitinka su jaunimu ir veteranais, sega ordinus „didvyriams“, apie karą Ukrainoje demonstruoja žinantis net detales, bet nepamirštantis pabrėžti, kad į karinių operacijų planavimą ir organizavimą nesikišantis.
Kalbant apie galimą sąmokslą, jau minėto M.Feigino manymu, nėra kam prieš V.Putiną sukilti. Opozicija „imperatoriui“ esanti silpna, o pasisakantys prieš režimą liberalai ar centristai esą neturi autoriteto visuomenėje.
J.Prigožinas irgi buvo ne prieš V.Putiną. Jo neapykantos objektas – karinė vadovybė, nesugebanti tinkamai aprūpinti esančių fronte ir dar papildomai korumpuota.
Girdėjosi niurzgėjimas vyriausiojo kariuomenės vado atžvilgiu ir iš aukšto rango kariškių, bet tik dėl per „švelnių“ priemonių, taikomų Ukrainai. Be to, daug Rusijos gyventojų palaiko V.Putiną. M.Feigino išvada tokia: vienintelis kelias įveikti V.Putino režimą yra rusiakalbių karinė intervencija iš Rusijos pakraščių, besiribojančių su Ukraina. Galbūt, jo nuomone, kas nors jau Rusijos teritorijoje ir prisijungtų. Beje, prieš mėnesį kažkas panašaus jau buvo, bet niekas neprisijungė.
Išties vienintelis kelias įveikti dabartinę Kremliaus politiką yra Ukrainos laimėjimas fronte. Deja, prieš metus atrodęs lyg ranka pasiekiamas, dabar jis gerokai nutolęs.
Tris mėnesius besitęsiantis Ukrainos karinių pajėgų kontrpuolimas įstrigo vadinamojoje pilkojoje zonoje, kur menki pajudėjimai į priekį dar nelaikomi sėkme, nes po savaitės situacija gali pasikeisti ir tarsi laimėjusieji sugrįžtų į senas pozicijas.
Daug ekspertų komentuoja vykstančius mūšius, tačiau išvada beveik visų vienoda – fronto linija iš esmės nesikeičia. Pradėjo rodytis ir pesimistinės prognozės. Ieškoma nevisiškai sėkmingo priešo išvarymo iš okupuotos teritorijos priežasčių.
Vokietijos užsienio reikalų ministrė A.Berbok ukrainiečių ėjimo į pergalę didele kliūtimi nurodė Rusijos kariškių užminuotus laukus. Kiti energingi Ukrainos rėmėjai teikia platesnius apibendrinimus.
Lietuvos užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, lankydamasis Bukarešte, savikritiškai, turėdamas omenyje visą ES, pareiškė: „Neturėtume jaustis turį teisę vertinti Ukrainos progresą be tinkamos savirefleksijos, ar mes patys padarėme pakankamai. Eskalacijos baimė iki šiol neleido mums suteikti Ukrainai ginklų, kurie leistų iš tikrųjų laimėti karą.“ Jam antrina ir daugiau tiek politikų, tiek apžvalgininkų.
Vis dėlto kokios karinės technikos reikia, kad Ukraina pasiektų pergalę? Reikiamos paramos sąrašą sudaro pati Ukraina, dėl to prezidentas V.Zelenskis lankosi jo šalį remiančiose valstybėse. Skirtingu laikotarpiu sąraše dominavo skirtinga reikiama pagalba.
Gal ir vėluojant, ji buvo suteikta. Tačiau paaiškėjo, kad kol kas ji Rusijos karinių pajėgumų Ukrainoje negali įveikti. Ar pavyks tai padaryti su papildoma, techniškai dar tobulesne pagalba?
Manau, kad tai ir yra NATO valstybių karinių reikalų analitikų svarstybų objektas. Kai kurios solidžios Vakarų žvalgybos pripažįsta, kad karo pradžioje jos buvo kur kas prastesnės nuomonės apie Rusijos galimybes.
Beje, prisiminus, kaip Rusijos kariauna atrodė 2008 m. Sakartvele, taip pat buvau įsitikinęs, kad „naujos imperijos“ avantiūra greitai baigsis. Dabar įsitikinimas sustiprėjo rusų desantui pasitraukus nuo Kijevo.
Tačiau Rusijos karo mašina atsigavo ir šiuo metu karo pabaiga miglota. Vis labiau ryškėja problemos Ukrainos pusėje. Viena didžiausių – žmogiškieji ištekliai. Taip pat mokymasis veikti su naujomis technologijomis.
Karas kelsis į pavasarį. Bet per tą laiką Rusija taip pat pasiruoš. Ir ne tik minų laukais.
