Libija, karo suskaldyta Šiaurės Afrikos valstybė, buvo prastai pasirengusi audrai. Gamtos stichija praūžė per Viduržemio jūrą ir nusiaubė jos pakrantę. Šalį valdo dvi konkuruojančios vyriausybės, todėl gelbėjimo ir pagalbos teikimas yra sudėtingas, o nepaisant didžiulių naftos išteklių, po daugiau nei dešimtmetį trukusio politinio chaoso jos infrastruktūra buvo prastai prižiūrima.
Vien tik Dernos mieste žuvo mažiausiai 5 200 žmonių, nurodė rytinę Libiją prižiūrinčios vyriausybės Vidaus reikalų ministerijos atstovas Tarekas al Charrazas. Tačiau potvynio vanduo užliejo ir kitas rytines gyvenvietes, įskaitant Šachatą, Al-Baidą ir Mardžą, ir mažiausiai 20 000 žmonių buvo priversti palikti namus.
Dar tūkstančiai žmonių dingo be žinios, o žuvusiųjų skaičius artimiausiomis dienomis tikriausiai dar padidės. Dėl potvynio gatvėse matyti išmėtyti kūnai, pastatai stipriai apgadinti, transporto priemonės panirusios po vandeniu. Blogiausia, kad buvo užblokuoti ir keliai, tai trukdo pasiekti labiausiai nukentėjusias vietoves.
„Mes vis dar negalime suvokti to, kas įvyko, masto, – sakė 28 metų Dernos gyventojas Džavharas Ali. – Išgyvename siaubingą šoką.“
Analitikai teigė, kad šalies bėdos – politinis susiskaldymas, ekonominis nestabilumas, korupcija, aplinkos būklės blogėjimas ir nusidėvėjusi infrastruktūra – tarsi susiliejo į vieną katastrofą, kai į pietus nuo miesto sugriuvo užtvankos. Potvynis įvyko praėjus kelioms dienoms po to, kai Maroke, kitoje Šiaurės Afrikos valstybėje, per žemės drebėjimą žuvo daugiau kaip 2 900 žmonių.
Tačiau Libijos politikos tyrimų centro Sadeko instituto direktoriui Anasui El Gomati šie du įvykiai atrodė labai skirtingi, nes žemės drebėjimų laikas nenuspėjamas, palyginti su tokia audra kaip „Daniel“, kurią galima prognozuoti bent prieš kelias valandas ar dienas.
Net po to, kai praėjusią savaitę audra parodė savo griaunamąją galią Graikijoje, Turkijoje ir Bulgarijoje ir nusinešė daugiau nei tuziną gyvybių, Libijos valdžios institucijos, regis, neturėjo jokio rimto plano, kaip stebėti užtvankas, perspėti gyventojus ar juos evakuoti, pyko M. El Gomati.
„Sakome, kad tai motina gamta, bet tai žmogaus veiksmas – tai Libijos politinio elito nekompetencija, – apgailestavo M. El Gomati. – Nėra žodžių, kuriais galėtumėte apibūdinti biblinį kančių lygį, kurį tie žmonės turi iškęsti.“
Užtvankos praleido vandenį, kuris užliejo Dernos miestą, kuriame gyvena apie 100 000 žmonių, pirmadienį per televiziją transliuojamoje spaudos konferencijoje sakė Libijos nacionalinės armijos, dominuojančios politinės jėgos regione, atstovas Ahmedas al Mismari.
„Tai pirmas kartas, kai susiduriame su tokiomis oro sąlygomis“, – sakė A. al-Mismari, pavadinęs scenarijų „visiškai netikėtu“. Jis sakė, kad sąlygos apsunkina gelbėjimo ir pagalbos operacijų organizavimą, nes visi keliai į labiausiai nukentėjusias vietoves yra arba atkirsti, arba beveik atkirsti.
Iš Dernos pabėgę gyventojai paliko miestą „tarsi būtų gimę šiandien, be nieko“, nurodė jis.
Potvynis priminė 2005 m. uragano „Katrina“ padarinius, kai uraganas praūžė Luizianos valstijoje ir tapo katastrofa po to, kai sugriuvus Naujojo Orleano pylimams buvo užlieta didžioji miesto dalis.
Jis taip pat pabrėžė, kad klimato kaita kartu su politiniais konfliktais ir ekonominiais nesklandumais gali padidinti nelaimių mastą.
Libija yra padalinta į tarptautiniu mastu pripažintą vyriausybę, įsikūrusią sostinėje Tripolyje, ir atskirai administruojamą regioną rytuose, įskaitant Derną, kur pagrindinė valdžia priklauso Libijos nacionalinei armijai ir jos vadui Khalifai Hifteriui.
„Pastaruosius 10 metų Libija išgyveno vieną karą po kito, vieną politinę krizę po kitos, – pasakojo Tarptautinės krizių grupės vyresnioji Libijos analitikė Claudia Gazzini. – Iš esmės tai reiškia, kad pastaruosius 10 metų į šalies infrastruktūrą nebuvo daug investuojama.“
Šalis taip pat yra ypač pažeidžiama klimato kaitos ir stiprių audrų. Dėl klimato atšilimo Viduržemio jūros vandenys plečiasi ir kyla jūros lygis, todėl ardomos kranto linijos ir kyla potvyniai, kurie, pasak Jungtinių Tautų, ypač kelia pavojų žemai esančioms Libijos pakrančių teritorijoms.
Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos duomenimis, vidutiniškai kartą ar du kartus per metus virš Viduržemio jūros kyla uraganinės audros, dažniausiai rudenį. Dėl žmogaus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų planetai šylant, įvairių rūšių liūtys paprastai atneša didesnius kritulių kiekius dėl paprastos priežasties: karštesnis oras gali išlaikyti daugiau drėgmės.
Derna, esanti Libijos šiaurės rytų pakrantėje, buvo pastatyta ant senovės graikų kolonijos griuvėsių. Politikos tyrimų centro direktorius M. El Gomati apibūdino ją kaip gražų pajūrio miestą, kadaise garsėjusį savo kultūra, poezija ir teatru.
„Vietos gyventojai tvirtindavo, kad tai – iš dangaus nukritęs dangaus gabalėlis“, – sakė jis.
Čia anksčiau išdžiūvusios upių vagos, kuriomis nusėtas Arabijos pusiasalis ir Šiaurės Afrika, gali greitai užtvindyti, kai smarkiai lyja, nes išdžiūvusi žemė sunkiai stengiasi sugerti liūtis.
Libija 42 metus gyveno po autokrato pulkininko Muammaro el Kadafio valdymu, kol 2011 m. per Arabų pavasario sukilimą jis buvo nuverstas.
Kitą dešimtmetį šalį draskė pilietinis karas, į kurį įsitraukė daug užsienio veikėjų, įskaitant Jungtines Valstijas. Vienu metu Turkija rėmė laikinąją vyriausybę Tripolyje, o Rusija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Egiptas palaikė buvusį Libijos generolą M. Hifterį.
Šiandien šalį valdo Tripolyje įsikūrusi vakarinė administracija, vadovaujama ministro pirmininko Abdul Hamid Dbeiba, ir rytinė valdžia, kuriai vadovauja Osama Hamad. Dešimtys ginkluotų grupuočių tebėra įtakingos, o tai dar labiau sustiprino praėjusį mėnesį Tripolyje įvykę mirtini susirėmimai. Nors šalis turi didžiausias Afrikos žemyne naftos ir dujų atsargas, ji buvo prastai pasirengusi susidoroti su nelaimėmis.
