Mirusiųjų dieną pasitinkant: apie ukrainiečių mamų skausmą fronte netekus sūnų Specialiai lrytas.lt iš Ukrainos

Advokatė Olena Avilova prisimena, jog mėgstamiausi jos vienturčio sūnaus Andrejus žaislai vaikystėje buvo ginklai, ir paišydavo jisai dažniausiai karą, tarsi nujausdamas, kad teks kovoti. „Kai Andrejus išvyko į frontą, aš buvau įsitikinusi, kad nieko blogo atsitikti negali, o kai pranešė, jog žuvo tuomi negalėjau patikėti, o ir dabar, praėjus metams, verkiu tiek namuose, tiek darbe ir keikiu mūsų šalį užpuolusią Rusiją“ – kalbėjo moteris.

Vaikus fronte praradusių ukrainiečių mamų skausmas – begalinis.<br>lrytas.lt koliažas.
Vaikus fronte praradusių ukrainiečių mamų skausmas – begalinis.<br>lrytas.lt koliažas.
Olena Avilova įkūrė kavinę „Piligrimas“ („Polomnik“), kad įamžintų žuvusio sūnaus Andrejaus atminimą.<br>E. Butrimo nuotr.
Olena Avilova įkūrė kavinę „Piligrimas“ („Polomnik“), kad įamžintų žuvusio sūnaus Andrejaus atminimą.<br>E. Butrimo nuotr.
Kavinėje kabo žuvusių „Kraken“ būrio karių nuotraukos.<br>E. Butrimo nuotr.
Kavinėje kabo žuvusių „Kraken“ būrio karių nuotraukos.<br>E. Butrimo nuotr.
O.Avilova labai mylėjo vienturtį sūnų.<br>E. Butrimo nuotr.
O.Avilova labai mylėjo vienturtį sūnų.<br>E. Butrimo nuotr.
O.Avilova labai mylėjo vienturtį sūnų.<br>E. Butrimo nuotr.
O.Avilova labai mylėjo vienturtį sūnų.<br>E. Butrimo nuotr.
Svetlana Halecka mego keliauti su sūnumi Volodymyru.<br>E. Butrimo nuotr.
Svetlana Halecka mego keliauti su sūnumi Volodymyru.<br>E. Butrimo nuotr.
Tėvų bei draugų akyse Volodymyras išliks, kaip labai taikingas, geraširdis ir tėvynę mylintis vaikinas.<br>E. Butrimo nuotr.
Tėvų bei draugų akyse Volodymyras išliks, kaip labai taikingas, geraširdis ir tėvynę mylintis vaikinas.<br>E. Butrimo nuotr.
Tėvų bei draugų akyse Volodymyras išliks, kaip labai taikingas, geraširdis ir tėvynę mylintis vaikinas.<br>E. Butrimo nuotr.
Tėvų bei draugų akyse Volodymyras išliks, kaip labai taikingas, geraširdis ir tėvynę mylintis vaikinas.<br>E. Butrimo nuotr.
Tėvų bei draugų akyse Volodymyras išliks, kaip labai taikingas, geraširdis ir tėvynę mylintis vaikinas.<br>E. Butrimo nuotr.
Tėvų bei draugų akyse Volodymyras išliks, kaip labai taikingas, geraširdis ir tėvynę mylintis vaikinas.<br>E. Butrimo nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Oct 31, 2023, 10:23 PM

Olena norėjo, kad sūnus eitų jos pėdomis, todėl prikalbino šį studijuoti teisę. 2014 metais mokydamasis pirmame kurse vaikinas netikėtai metė mokslus ir slapta išvyko kovoti su Donbaso separatistais, kuriuos Maskva suagitavo sukilti prieš Kijevą.

Sūnaus sprendimas mamai sukėlė didžiulį nerimą, ir ši gudrumu bei pažįstamų karininkų padedama aštuoniolikametį Andrejų sugebėjo po kelių savaičių parsivežti iš fronto ir prikalbino tęsti mokslus. Kadangi vaikinas ir toliau tvirtino, jog likdamas namuose ateityje jaus gėdą dėl neveiklumo karo metu, mama prikalbino sūnų frontui teikti kitokią pagalbą – renkant lėšas ginklams, ekipuotei.

Baigęs teisės studijas Andrejus mamai pareiškė, jog nejaučia potraukio jos įpirštai profesijai ir nuėjo dirbti į restoraną. Ten išbandė įvairias pareigas, nuo pagalbinio darbininko iki padavėjo, barmeno, menedžerio, ir mamai pareiškė, jog toks verslas jam patinka, o ateityje kurs savo kavinę.

Kai 2022 metais Maskva pradėjo maštabišką Ukrainos puolimą, 26 metų Andrejus savanoriumi įstojo į šturmo brigadą „Kraken“. „Sūnus tuo metu jau gyveno kitame bute su būsima savo žmona, pats išsilaikė, tad žinojau, kad jo sprendimo nepakeisiu, ir nebandžiau perkalbėti, o vien prašiau būti atsargiu ir ėmiau melsti jam Dievo apsaugos“ – pasakojo mama Olena.

Moteriai įsiminė, jog mėgstamiausi sūnaus žaislai vaikystėje buvo ginklai, ir paišydavo dažniausiai jisai karą, tarsi nujausdamas, kad teks kovoti. „Andrejus nenorėjo, kad aš jaudinčiausi, todėl niekada nepasakojo apie išgyventus pavojus, o sakydavo, kad viskas jam gerai, kad visi draugai sveiki, nors tikrumoje jų šturmo būrys ėjo į pačias rizikingiausias užduotis, iš kurių dalis karių nebegrįždavo“ – pasakojo mama.

Tai, kad jų būrys buvo pasiųstas vaduoti Balaklijos miestą Olena sužinojo tada, kai jai buvo pranešta apie sūnaus žūtį. Vaikinas žuvo kartu su dviem bendražygiais akimirksniu, kai šalia sprogusios bombos skeveldros suvarpė jų kūnus.

Už greitą išvadavimą dėkingi Balaklijos gyventojai po pusmečio pastatė paminklą žuvusiems, ir jiems po mirties buvo suteikti apdovanojimai. Jelenos tačiau tai neguodžia.

„Kai Andrejus žuvo, pajutau, kad mano gyvenimas baigėsi, kad jokioje veikloje nebematau prasmės, ir nustojau vaikščioti į cerkvę bei melstis, nes nusivyliau Dievu“ – kalbėjo moteris. Po kiek laiko Olena tačiau prisiminė sūnaus svajonę turėti savo kavinę, ir nusprendė ją įgyvendinti.

Mama atidarė Charkovo centre nedidelę kavinę, kuria pavadino „Piligrimas“ („Polomnik“), mat tokiu slapyvardžiu fronte kovojo keliauti mėgęs Andrejus. Kavinės interjerui buvo panaudoti kariški reikmenys, o čia užėję kariai kavą gali išgerti nemokamai.

Olena ant sienos pakabino ne tik sūnaus, bet ir keliasdešimties žuvusių jo bendražygių nuotraukas. „Po Andrejaus žūties jau praėjo metai, tačiau skausmas neatlėgo, kartais ašaros ima riedėti net darbe, per teismo procesą; kavinė nėra pelninga, bet stengsiuosi ją išlaikyti, kad sūnaus bendražygiai bei žuvusių kovotojų artimieji turėtų kur rinktis, o kiti nepamirštų, kam turi būti dėkingi už tai, kad jų gyvenvietės buvo išvaduotos“ – kalbėjo Olena.

Praėjus savaitei po „Piligrimo“ žūties krito kitas „Kraken“ būrio narys, 24 metų Volodymyras Haleckis, kovojęs slapyvardžiu „Varšuva“. Toks slapyvardis vaikinui buvo suteiktas todėl, nes ginti tėvynės jis grįžo iš Lenkijos sostinės Varšuvos, kurioje kartu su dviem metais jaunesniu broliu Janu studijavo mediciną.

„Kai kilo karas aš širdyje didelio nerimo nejaučiau, nes abu sūnūs buvo saugūs Lenkijoje, tačiau netikėtas vyresniojo pareiškimas, kad vyks į frontą man sukėlė kone isteriją“ – pasakojo Berdyčivo mieste gyvenanti mama Svetlana. Moteris sūnaus sprendimu negalėjo patikėti, nes Vova buvo labai taikingas ir meniškas, lėto būdo ir mažakalbis, lankė ne sporto treniruotes, bet muzikos mokyklą.

„Mano tėvas buvo kariškis, iš jo pasakojimų žinojau apie karo pavojus ir baisumus, tad nenorėjau, kad sūnūs eitų senelio pėdomis, ir vaikystėje jiems ne tik nepirkau jokių žaislinių ginklų, bet ir draudžiau žaisti karus“ – pasakojo mama. Po Volodymyro žūties Svetlana peržiūrėjo jo vaikystės daiktus, ir rado užslėptą sąsiuvinį, kuriame šis mamai nežinant paišė ginklus, karo mūšius.

Į „Kraken“ šturmo brigadą vaikinas pasiprašė todėl, nes brigados vėliavoje ir emblemose yra daug skandinavų mitologijos, kuria kaip tik žavėjosi ir jisai. Per laidotuves mama iš sūnaus kovos draugų sužinojo, kad šis po karo planavo stoti į Prancūzijos legioną ir pratęsti pavojingą tarnybą.

„Kadangi medikų fronte trūksta, kovos draugai labai saugojo Volodymyrą visada liepdavo eiti būrio viduryje; tad šis mane ramindavo, kad nieko blogo nenutiks, nes jis nieko nežudo, o vien gelbėja“ – pasakojo mama.

Tikrumoje vaikinas žinojo, kad per kiekvieną mūšį dalis jo bendražygių žūva, ir net nujautė savo mirtį, nes likus kelioms dienoms iki jos vienam bičiuliui pasakė – „karo pabaigos man nebus lemta sulaukti“. Karys žuvo vaduojant Iziumą nuo bombos skeveldros, praėjus keturiems mėnesiams po to, kai grįžo padėti tėvynei.

Per laidotuves sūnaus bendražygiai papasakojo, kad Volodymyras fronte buvo įgijęs „taikytojo“ pravardę, nes nemėgo konfliktų ir visus besiginčijančius sutaikydavo. Be to, buvo labai pareigingas – net po mūšių pavargusius karius vertė mokytis pirmos medicininės pagalbos pradmenų, kad sugebėtų išgelbėti draugų gyvybę.

Apie Volodymyro žūtį mama sužinojo poilsiaudama su jaunesniu sūnumi Ispanijoje, kai paskambinęs vyras pranešė siaubingą žinią. „Aš išgyvenau tokią neviltį, kad nesugebėjau pastovėti ant kojų ir aerouoste mane gavo vežti neįgaliojo vežimėlyje“ – liūdnai kalbėjo mama.

Moteris prisipažįsta, jog ilgai negalėjo patikėti, kad sūnaus nebėra, nes ji esą jautė, kad jis stovi šalia už jos nugaros, tik ji nesugeba taip greitai atsisukti, kad sūnų pamatytų. „Motinai prarasti sūnų tai tas pats, kas netekti dalies savęs; palaidojusi savą supratau, kad nebebijau mirti ir pati“ – taip skausmą nupasakojo Svetlana.

Sūnų mama sapnuoja retai, bet reginius labai gerai įsimena „Paskutinį kartą sapnavau, jog su Volodymyru šoku tango, jis toks šviesus ir linksmas, o aš verkiu; jis klausė ko tu verki, aš juk tuoj gryįšiu, ir išnyko, o aš prabudau visa ašarose“ – pasakojo mama.

„Aš vis dar pravirkstu bet kokiu momentu ir bet kokioje vietoje, vyras rauda pasislėpęs, kad nematyčiau, jaunesnis sūnus iš nepasėdos tapo tylus ir užsidaręs, o senelis, kurį Volodymyras labai mylėjo ir baigęs medicinos mokslus žadėjo išgydyti nuo visų ligų, ima ašaroti vos išgirdęs jo vardą“ – pokalbį užbaigė Svetlana.

Berdyčevo merija nusprendė vienai miesto gatvei suteikti Volodymyro Haleckio pavadinimą. Vaikino tėvas Genadijus, vienos maisto gamybos įmonės vadovas, sūnui tapus kariu ėmė į frontą vežti paramą, ko nenustojo daryti ir Volodymyrui žuvus.

Ant kario kapo nuolat miega viena benamė katė. Mama galvoja ją jaučiant, kad gyvas būdamas sūnus labai mylėjo tuos gyvūnus. Volodymyras benamę katę Matildą į namus parsinešė paauglystėje ir užaugino, nors mama buvo uždraudusi, o iš fronto siųstose nuotraukose sūnus irgi dažnai yra apsuptas kačių.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.