Paskutinę žinutę iš artimųjų Ahmadas gavo praėjusį šeštadienį ir nuo to laiko daugiau nieko negirdėjo. Tūkstančiai palestiniečių Europoje, kaip ir jis, trokšta gauti „Whatsapp“ žinučių iš Gazos Ruožo.
Nuo karo Gazoje pradžios Ahmado Salamos šeima, gyvenanti Vokietijoje ir Saudo Arabijoje, buvo prikaustyta prie televizoriaus.
Nors žinios apie konfliktą kelia didelį nerimą, tai vienintelis būdas sužinoti, kaip sekasi jų giminaičiams, pabėgusiems iš Gazos šiaurės į pietus.
Šešerius metus Vokietijoje studijuojantis 23-ejų metų palestinietis Ahmadas kartą per savaitę gauna žinių iš savo tėvo tetos, vardu Zahr.
„Tai kelia nerimą, galime tik siųsti jiems „Whatsapp“ žinutes ir laukti atsakymo. Visą laiką laikome televizorių įjungtą, kad įsitikintume, jog ta dalis, kurioje jie yra, nebuvo susprogdinta arba kad nėra jokių kitų problemų“, – portalui „Euronews“ pasakojo Ahmadas.
„Kiekvieną dieną atsibundame nežinomybėje. Yra tikimybė, jog jų gali nebelikti tarp mūsų... Jei jų neteksime, net nežinau, kaip tai sužinosime. Todėl tiesiog stebime naujienas ir laukiame keturias ar penkias dienas, kol jie atsakys“, – pridūrė jis.
Paskutinę žinutę jie gavo praėjusį šeštadienį, netrukus po to, kai baigėsi Izraelio ir „Hamas“ paliaubos. Nuo to laiko jie nieko negirdėjo.
Jie žino, kad Zahr yra antrajame Gazos Ruožo mieste Chan Junise, bet taip pat žino, kad karas ten įgauna pagreitį.
Miestas, kuriame anksčiau gyveno apie 200 000 žmonių, padvigubėjo, kai į jį atvyko perkeltieji asmenys iš šiaurinės Gazos Ruožo dalies.
JT nuo padėties apibūdinimo kaip „žmogiškosios katastrofos“ perėjo prie teiginio, kad palestiniečių laukia „dar didesnis pragaras“.
Tuo tarpu Ahmado šeimai ir kitiems Europos palestiniečiams kiekviena balso žinutė iš Gazos Ruožo atneša palengvėjimą.
Balsai iš Gazos Ruožo
„Nežinome, ką daryti. Atvykome į pietus, nes mums sakė, kad ten bus saugu, o dabar jie bombarduoja ir pietus“, – tai pirmas dalykas, kurį Ahmadas išgirsta klausydamasis „Whatsapp“ balso žinutės.
„Aš esu kankinama. Kai sutemsta, man labai baisu. Negaliu miegoti, o naktis būna labai ilga. Nėra elektros, todėl septynias valandas laukiu, kol vėl pamatysiu saulę“, – pasakojo Ahmado tėvo teta Zahr.
Po to, kai jų namai šiaurinėje Gazos dalyje buvo du kartus apšaudyti, Zahr ir jos šeima pabėgo į pietus. Vos tik jie pabėgo, jų namai buvo bombarduojami trečią ir paskutinį kartą.
Šiuo metu jie gyvena Chan Junise dėka draugų, kurie galėjo juos priglausti kartu su dar 22 žmonėmis.
Tačiau skubiai gelbėdamiesi jie paliko visus savo daiktus subombarduotuose namuose šiaurėje. Jie neturi maisto, elektros, interneto ir šiltų drabužių.
Zahr teigimu, ta nedidelė humanitarinė pagalba, kuri atkeliauja, dingsta per kelias sekundes.
„Iš esmės tai tarsi rusiška ruletė, ir jie bando sugalvoti, ką daryti. Arba jie lieka ir juos nužudo bomba, arba bėga ir gali žūti pakeliui“, – sakė Ahmadas.
„Aš nervinuosi kiekvieną dieną, nes galiu atsibusti ir išgirsti iš tėvo, kad praradome savo šeimą. Turiu gyventi su šia baime, nes galiausiai nėra nieko užtikrinto“, – pridūrė jis.
Ahmado teigimu, kai jis apsilanko internete ir tarp žuvusiųjų pavardžių pamato visą šeimą, turinčią tą pačią pavardę kaip ir jis, jį apima šiurpas pagalvojus, kad tai gali būti jo antros eilės pusbroliai ir pusseserės.
Karas Chan Junise vis labiau intensyvėja
Jungtinių Tautų duomenimis, Gazos Ruože šalies viduje yra perkelta mažiausiai 1,9 mln. žmonių, t. y. apie 80 proc. gyventojų.
Pasibaigus paliauboms suintensyvėjo sprogdinimai, o „Hamas“ valdomo Gazos Ruožo Palestinos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, nuo spalio 7 d. žuvo 15 500 žmonių.
„Gyvenimas sunkus. Virš savęs nuolat matau Izraelio lėktuvus. Praradome viską, bet ačiū Dievui, nepraradome nė vieno šeimos nario“, – kalbėjo Zahr iš Chan Juniso.
Palestiniečių, kurių šeimos gyvena Gazos Ruože, reikalai darosi sudėtingi. Kadangi regione nėra interneto ir elektros, jie baiminasi, kad tai gali būti paskutinė žinia, kurią jie gaus iš savo artimųjų.
JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro duomenimis, Rafos perėja šiuo metu yra vienintelė vieta teritorijoje, kur vis dar galima dalyti ribotą humanitarinę pagalbą.
Chan Junisą pasiekia labai nedaug pagalbos, o į šiauriau esančias vietoves patekimas atkirstas.
„Tai skausminga. Tuo pat metu ir pyksti, ir verki, nes jautiesi bejėgis, nori padėti, bet nežinai kaip, – sakė Ahmadas. – Tai tiesiog labai blogų jausmų derinys.“
Tuo tarpu Zahr svajoja grįžti į savo namus Gazos Ruožo šiaurėje. Ji kalba apie karo pabaigą ir viltį grįžti bei išsinuomoti butą, kuriame galėtų gyventi.
„Nesijaudinkite dėl mūsų, – sako ji atsisveikindama. – Tikiuosi, kad viskas baigsis gerai“.
Parengta pagal „Euronews“ inf.
