Trumpame departamento išleistame pranešime rašoma, kad 47 metų A. Navalnas po pasivaikščiojimo pasijuto blogai ir beveik iš karto prarado sąmonę. Prokremliško bulvarinio laikraščio „Baza“ duomenimis, tai įvyko apie 13 val. vietos laiku (10 val. Lietuvos laiku). „Nedelsiant atvyko įstaigos medicinos darbuotojai, buvo iškviesta greitosios pagalbos brigada“, – teigiama Rusijos federalinės kalėjmų tarnybos (FSIN) pranešime spaudai.
Medikų komanda iš netoliese esančios Charpo gyvenvietės į koloniją atvyko po septynių minučių, valstybinei naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pranešė Labytnangsko miesto ligoninės spaudos tarnyba (Labytnangas yra artimiausias miestas nuo kolonijos, esantis už 35 km). Dar po dviejų minučių medikai pradėjo teikti pagalbą A. Navalnui. Bandymai gaivinti politiką, pasak ligoninės spaudos tarnybos, truko „ilgiau nei pusvalandį“.
14 val. 17 min. vietos laiku (11 val. 17 min. Lietuvos laiku) gydytojai konstatavo A. Navalno mirtį. Po dviejų valandų informacija apie tai pasirodė Federalinės įkalinimo įstaigų tarnybos interneto svetainėje. „Mirties priežastys nustatinėjamos“, – sakoma tame pačiame tarnybos pranešime. Propagandinio televizijos kanalo RT šaltinis politiko mirties priežastimi įvardijo „atitrūkusį kraujo krešulį“.
Kiemas, kur kaliniui galima padaryti bet ką
„Kai perskaičiau, kad jam atitrūko kraujo krešulys, iškart pasakiau : žiūrėkit, jie jį nužudė!“ – savo reakciją į žinią apie A. Navalno mirtį apibūdino vienas iš buvusių kolonijos nr. 3 (IK-3) kalinių. Šioje kolonijoje, kuri dar vadinama „Poliariniu vilku“, jis praleido mažiausiai penkerius metus, o į laisvę išėjo 2023 m. viduryje.
Pašnekovas, dienraščiui „Meduza“ nurodė, kad dvejus metus jis praleido griežtų įkalinimo sąlygų vienutėje (GKS). Ji taip pat vadinama GBAS – „griežtos bausmės atlikimo sąlygos“. Ši sekcija yra izoliuota nuo likusios kolonijos dalies.
„Iš abiejų koridoriaus pusių yra 19 įkalinimo kamerų, jose sėdi po vieną žmogų, – pasakojo jis. – Visa ši sekcija, įskaitant ir koridorių yra apaugusi grybais.“
Šalia GKS, taip pat atskirtas nuo likusios kolonijos dalies, yra kamerų tipo patalpų bendrabutis (KPB). Priešais jį yra vienos kameros tipo patalpų blokas (VKPB). Asmenys, kuriuos lagerio pareigūnai laiko nuolat pažeidžiančiais nustatytą bausmės atlikimo tvarką yra siunčiami į KPB, jie ten gali praleisti iki šešių mėnesių. Tie kaliniai, kurie yra laikomi nuolatiniais bausmės atlikimo tvarkos pažeidėjais taip pat siunčiami į VKPB, tačiau ten praleidžia iki metų. Remiantis teismo sprendimu, A. Navalnas čia turėjo praleisti visus metus.
Žmogaus teisių aktyvistas pažymėjo, kad VKPD – tai įstaiga, panaši į atskirą kalėjimą kolonijos viduje. „Dviejų aukštų pastatas. Labai daug užkampių, labai daug išėjimų. Niekas net nežinos, kad konkretus kalinys yra VKPD“, – apie šią pastato dalį IK-3 kolonijoje pakomentavo kitas buvęs kalinys. Jis buvo paleistas į laisvę 2022 m.
Kaliniai, laikomi GKS, KPB ir VKPD gali būti perkelti į bausmės izoliatorių už pažeidimus – ne ilgesniam laikotarpiui, nei 15 dienų. Tokia baudžiamoji priemonė Aleksejui Navalnui šiemet buvo taikyta du kartus, paskutinį kartą – vasario 14 d., praėjus vos trims dienoms po jo paleidimo iš to paties izoliatoriaus. Per visą įkalinimo laikotarpį nuo 2021 m. A. Navalnas, jo šalininkų skaičiavimais, į bausmės izoliatorių buvo pasiųstas 27 kartus. Anot fondo „Sitting Russia“ eksperto, kuris su „Takiye Delo“ žurnalistais kalbėjosi su anonimiškumo sąlyga, tokia bausmė nuteistajam „visada yra kankinimas“.
Žmogaus teisių aktyvistė Eva Merkačeva mano, kad būtent nesibaigiantis siuntimas į izoliatorių galėjo lemti politiko mirtį. Apie sunkią A. Navalno fizinę būklę ne kartą kalbėjo ne tik aktyvistai ir politiko bendražygiai, bet ir gydytojai: jie tiesiogiai teigė, kad jo gyvybei gresia pavojus, ir reikalavo, kad jam būtų suteikta tinkama medicininė priežiūra.
Pasak dviejų buvusių kalinių, tiek GKS, KPB ir VKPD padaliniai turi savo bausmės izoliatorių. Vienas iš jų priduria, kad griežto įkalinimo sąlygų skyriuje yra trys įkalinimo kameros, kurių dydis tėra keturi kvadratiniai metrai, jos yra atokiau nuo kitų. Šios kameros yra naudojamos priklausomai nuo situacijos: kaip vienutės, arba bausmės izoliatoriai. „Ten laikomi tie, kurių negalima laikyti kartu su bendra mase“, – apie šias atokias kameras papasakojo vienas iš buvusių kolonijos kalinių.
Pažeidėjams, kalintiems bausmės izoliatoriuje kasdien leidžiama pasivaikščioti ne trumpiau, nei vieną valandą. Pasak dviejų buvusių IK-3 kalinių, šie pasivaikščiojimai vyksta nedideliuose kiemeliuose, kuriuose galima rasti betono maišus su tinklu viršuje. Tuo pat metu iš bausmės izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemelių kolonijoje buvo pašalintos kameros.
„Operatyvininkai stovi šalia, šildosi ausis, o pas tave ateina „aktyvas“ (kaliniai, kurie bendradarbiauja su kolonijos administracija). Ten galima nužudyti žmogų arba jam padaryti bet ką“, – pasivaikščiojimo kiemelius dienraščiui „Meduza“ apibūdino buvęs kalinys, kurį pasivaikščiojimo metu sumušė kiti kaliniai.
Trys pašnekovai, kurie buvo paleisti iš IK-3, pažymi, kad kaliniai iš izoliatoriaus pasivaikščioti išvedami anksti ryte. Du iš jų, paleisti 2017 ir 2018 m., įvardija konkretų laiką – penkios ryto. Vienas 2023 m. paleistas kalinys kalba apie tarpą tarp septintos ir aštuntos valandos.
„Jei niekas iš aktyvo nenori su tavimi „pasimatyti“, kieme esi vienas“, – aiškino jis. – Iki aštuntos valandos kalinys, kalintis izoliatoriuje atvedamas į savo kamerą, o kaliniai, kalintys GKS yra išvedami pasivaikščioti: siekiama, kad jie nesikalbėtų tarpusavyje, nešauktų“.
FSIN duomenimis, greitoji pagalba Aleksejui Navalnui buvo iškviesta po pietų, po jo pasivaikščiojimo. Tačiau buvęs IK-3 kalinys, paleistas 2022 m., nemano, kad tai yra keista. Jis aiškina, kad kiekvienais metais rutina kolonijoje yra keičiama. Be to, į kalinio asmenybę gali būti atsižvelgiama atskirai.
„Kai kurie išvedami pavieniui, kad negalėtų kalbėtis su kitais kaliniais. Taip buvo ir mano atveju. Visus išvesdavo devintą valandą ryto, o mane išvedė antrą valandą po pietų“, – pasakojo jis.
„Novaja Gazeta. Europa“ kalbėjosi su vienu iš kalinių, kuris šiuo metu atlieka bausmę IK-3. Pasak jo, šurmulys „Poliariniame vilke“ prasidėjo vasario 15 d. vakare, t. y. A. Navalno mirties išvakarėse. Pašnekovas pasakojo, kad nuteistieji buvo uždaryti į kameras, o sargybiniai padidino savo pasiruošimą. Tuo pat metu jis girdėjo, kaip į koloniją įvažiavo, jo teigimu, nežinomi automobiliai. Su laikraščiu kalbėjęs kalinys teigia, kad apie A. Navalno mirtį kolonijoje tapo žinoma vasario 16 d. apie 10 val. ryto (7 val. Vilniaus laiku), nors oficialiuose pranešimuose teigiama, kad tai įvyko keliomis valandomis vėliau. Pasak šaltinio, A. Navalno mirtis kolonijos administracijai esą buvo „staigmena“. Ši informacija nėra patvirtinta.
Sanitarinė palata
Buvę IK-3 kaliniai abejoja, kad kolonijos medicinos personalas iš karto suteikė pagalbą Aleksejui Navalnui, skirtingai, nei praneša FSIN. „Netikiu tuo, tai tiesiog nerealu“, – tvirtai rėžė 2018 m. į laisvę išėjęs pašnekovas
Per kelerius metus kolonijoje jis neprisimena nė vieno atvejo, kad medikai patys atvyktų pas susirgusį žmogų. „Žmogus nuvedamas į sanitarinį mazgą, – dienraščiui „Meduza“ pasakojo buvęs kalinys. – Ten jam tiesiog duoda tabletę. Ten nėra jokios medicininės priežiūros“.
„Sanitarinio padalinio darbuotojai yra nusiteikę ciniškai“, – teigė buvęs kalinys, kuris buvo paleistas 2017 m. Pasak jo, kaliniams dažnai tekdavo laukti patekimo į sanitarinį mazgą lauke: laukimą jis apibūdino kaip stovėjimą metaliniame narve, į kurį pūtė vėjas.
„Karščiuojantis žmogus gali stovėti ir laukti, bet lauke gali būti minus 50, – prisiminė buvęs kalinys. – Jie duoda tabletę, bet rytoj temperatūra nesumažėja, taigi į sanitarinį mazgą reikia eiti vėl“. Pašnekovas, pažymi, kad po 2019 m. praktika palikti kalinį narve prie sanitarinio mazgo buvo baigta.
Kiti buvę kaliniai taip pat skundžiasi medicinos personalu. „Buvusi medicinos centro vadovė VKPD kaliniams švirkšdavo psichotropinius vaistus, kad jie išprotėtų, o prie jos priėjus ji tiesiog paprašydavo atsikabinti“, – papasakojo vienas iš buvusių kalinių.
Pasak anoniminio dienraščio „Meduza“ pašnekovo, kuris iš kolonijos buvo išleistas 2022 m., ilgą laiką kaliniai sanitariniame mazge nesulaukdavo jokios pagalbos. Tačiau 2018 m. ar 2019 m. (jis tiksliai neprisimena) pasikeitė medicinos personalas, požiūris į nuteistuosius pasikeitė į gerąją pusę. Tiesa, 2023 m. į laisvę išėjęs kalinys mano kitaip. „Sanitariniame mazge tau sako, kad turi vaistų, kad su nuteistaisiais elgiamasi kaip su savais, bet visa tai yra nesąmonė“., - į teiginį apie teigiąmą pokytį kolonijoje replikavo jis.
Vienas iš pašnekovų prisimena, kad 2019m., reikšdamas protestą prieš neteisėtus kolonijos darbuotojų veiksmus prarijo metalinį daiktą, tačiau nesulaukė jokios medicininės pagalbos. „Chirurgas atmetė visus mano prašymus mane hospitalizuoti, nors turėjau uždegimą. Nedaug trūko, kad likčiau neįgalus“, – „Meduza“ pasakojo buvęs kalinys.
Jo teigimu, kolonijos darbuotojai jam nepadėjo specialiai. „Jie supyko ant manęs ir nusprendė man pakenkti. Jie sąmoningai laikė mano hospitalizacijos prašymus užmarštyje, kad įvyktų komplikacija ir man tikriausiai plyštų žarnynas, jie siekė mano mirties“, liūdną istoriją prisimena pašnekovas. Operaciją jam pavyko atlikti tik po to, kai buvo paleistas iš kolonijos.
„Buvo tokių atvejų, – „Meduza“ pasakojo buvęs kalinys – žmogus ateina į sanitarinį mazgą ir sako: „Mane kažkas spaudžia, man skauda širdį“. Jam duoda analgino tabletę ir liepia 24 valandas gulėti lovoje. O ryte žmogus papraščiausiai neatsibuna dėl kraujo krešulio atitrūkimo“.
Žiaurios salygos kolonijoje
2023 m. gruodžio 25 d. tapo žinoma, kad Aleksejus Navalnas buvo perkeltas į įkalinimo koloniją IK-3 Jamalo-Neneco autonominėje apygardoje (anksčiau jis buvo įkalinimo kolonijoje Nr. 6, esančioje Vladimiro srityje – centrinėje Rusijos dalyje). Ši kolonija – dar vadinama „Poliariniu vilku“ – įsikūrusi Charpo gyvenvietėje, 60 km į šiaurę nuo poliarinio rato. Nuo 2021 m. kovo mėn. jai vadovauja Vadimas Kalininas.
Leidinyje „Mes galime paaiškinti“ rašoma, kad, remiantis nutekintais Vidaus reikalų ministerijos dokumentais, 1999 m. V. Kalininas buvo įsivėlęs į piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejį, sukėlusį sunkių pasekmių. Nusikaltimas buvo susijęs su tam tikromis „strateginėmis medžiagomis“. Tikėtina, kad šioje byloje V. Kalininui tikriausiai buvo suteikta amnestija, teigia „Meduza“.
Devintojo dešimtmečio pradžioje V. Kalininas dirbo kitoje kolonijoje – IK-8. Apie tai leidiniui „Meduza“ pranešė du buvę kaliniai. Pasak jų, V. Kalininas buvo viršininko pavaduotojas saugumui ir operatyviniam darbui. Šią koloniją anksčiau kontroliavo nusikaltėliai, tačiau į ją atėjus V.Kalininui jos kontrolė perėmė valdžiai pavaldi administracija.
Tačiau 2011 m., pasak kito buvusio kalinio, V. Kalininas vėl pateko į teisėsaugos institucijų akiratį, nes, esą vertė nuteistuosius pervesti jam pinigus. Jam teko palikti pataisos koloniją nr. 8, jis ėmėsi verslo, bei galų gale buvo išteisintas nuo baudžiamosios bylos, pridūrė pašnekovas. „Be FSB sutikimo niekaip negali tapti kolonijos vadovu, ypač Charpo gyvenvietėje“, – įsitikinęs buvęs kalinys.
Pašnekovai, kalėję IK-8 ir IK-3, V. Kalininą vadina „kraujo ištroškusiu operatyvininku“ ir „visišku maniaku“ bei tvirtina, kad įstatymas jam negalioja.
Tačiau dar iki V. Kalinino atvykimo IK-3 garsėjo žiauriomis sąlygomis. Fondo „Sitting Russia“ vadovė Olga Romanova televizijos kanalui „Dožd“ sakė, kad kolonijoje buvo praktikuojami kankinimai, pavyzdžiui, kaliniai išvedami į šaltį ir apipilami lediniu vandeniu. 2013 m. vienas iš kalinių pasakojo, kad valandų valandas buvo laikomas šaltyje su vasariniais drabužiais, mušamas lazdomis per kulnus, po oda jam buvo kišami įkaitinti spygliai.
2023 m. projektas „Gulagu.net“ paskelbė vieno iš IK-3 kalinčio asmens motinos kreipimąsi. Ji teigė, kad jos sūnus neva tapo žmogžudystės liudininku, todėl kolonijos administracija jį slepia nuo Tyrimų komiteto. Vėliau kaip protesto prieš jo sulaikymą ir patyčias ženklą kalinys susisiuvo savo burną siūlu.
2023 m. liepą Labytnangio miesto teisme buvo iškelta byla prieš buvusius IK-3 darbuotojus. Du iš jų, apsaugos darbuotojai Dmitrijus Adrianovas ir Erlanas Jesmuchanovas, kaltinami neatsargumu, dėl kurio žuvo žmogus. Kiti du teisiamieji, operatyvininkai Maratas Kyzyrovas ir Igoris Timofejevas buvo kaltinami piktnaudžiavimu įgaliojimais ir tyčiniu sunkios žalos padarymu, dėl kurio žuvo žmogus. Buvę kaliniai teigia, kad IK-3 darbuotojai, kurie dabar atsidūrė kaltinamųjų vaidmenyje, yra susiję su kalinio nužudymu. Šią informaciją dienraščiui „Meduza“ patvirtino su byla susipažinęs šaltinis.
Buvę IK-3 kaliniai prisimena daugybę smurto atvejų kolonijoje. Trys iš jų, atsidūrę IK-3 nuo 2013 iki 2017 m., pasakoja apie savo pirmąją dieną „Poliariniame vilke“.
„Nauji kaliniai ten pasitinkami taip: pirmajame karantino patalpos aukšte nuteistuosius muša pagal muziką ir guldo ant neštuvų. Pakilus į antrajį aukštą, visi buvo ištempti. Mane pargriovė ant grindų, ėmė mušti kojomis. Nežinau, kiek tai truko. Tada jie ištempė ir mane iki tokio lygio, jog manau, kad galėjau būti gimnastu. Manęs ten nemaitino kelias dienas. Ryte, per pietus ir vakare man atnešdavo juodos duonos plutą. Mane mušė, gąsdino, liepė pasirašyti daugybę popierių, aš jų net neskaičiau.“, – siaubinga istorija pasidalino buvęs kalinys.
„Kai tik atvykome, žmonės nusirenginėjo, ruošėsi į dušus, stovėjo apsirengę, ką tik turėjo. Tada įėjo pareigūnai ir ėmė juos mušti. Kai kuriuos iš jų mušė tazeriais, kitus – lazdomis. Jie mušė juos tol, kol iš visos minios vienas ar du žmonės apsivėmė. Aš kalbu rimtai. Tada jie davė 40 sekundžių nusiprausti“, – pasakojo kitas buvęs kalinys.
Pašnekovai pastebi, kad po priėmimo, pats kolonijos personalas paprastai nesitepa rankų, patys kaliniai kankina atvykėlius.
„Per visą laiką mane tik kartą sumušė pats administracijos pareigūnas. Bet dėl asmeninių priežasčių“, – liūdną patirtį prisiminė buvęs IK-3 kalinys. „Administracijos darbuotojai labai retai užsiima kankinimais, nes vis tiek bijo atsakomybės, – jam pritarė kitas čia kalėjęs asmuo. – Visą purviną darbą jie užkrauna „aktyvui“, kuriam mainais suteikiamos privilegijos. Kas nors iš kalinių narių tariamai pažeidė kokią nors taisyklę – „aktyvas“ pradeda mušti, gąsdinti, grasina ir naudoja kitus baisius kankinimo metodus.
Buvusių kalinių teigimu, bet koks nesutikimo su nustatyta tvarka pasireiškimas yra baudžiamas griežtai. „Man sulaužė šonkaulius, aš vos nebuvau išprievartautas. Jie nusitempė mane į pirmą aukštą, ten jau gulėjo čiužinys, jie norėjo sutraiškyti mano lytinį organą. Jie mane mušė, negalėjau pajudėti“, – vienas iš jų prisiminė, su kuo susidūrė pabandęs pasiskųsti dėl sąlygų kolonijoje.
Tokiomis sąlygomis, visi bijo ištarti žodį. Jis mano, kad kolonijoje žmonės yra palaužti, o kai kurių žmonių psichika neatlaiko, jo teigimu, buvo atvejų, kur žmonės bandė atimti savo gyvybę.
Charpo kapinės
Kalinys, kuris „Poliariniame vilke“ kalėjo tris metus, teigia, kad per juos, kolonijoje mirė kelios dešimtys žmonių.
„Visiems nuteistiesiems buvo nustatyta kokia nors diagnozė, tačiau tikroji mirties priežastis taip ir liko neaiški.“, – teigia jis. Jam pritaria ir kitas buvęs kolonijos kalinys.
„Kraujo krešulys, dėl kurio neva mirė A. Navalnas, yra universali diagnozė, kuria galima paaiškinti viską, – taip propagandinio televizijos kanalo RT šaltinio žodžius komentavo žmogaus teisių aktyvistė Anna Karetnikova.
„Pas mus vienas vyrukas mirė nuo perdozavimo – taigi jo mirties priežastį „nepriklausomi“ gydytojai FSIN pareigūnų prašymu įvardijo kaip atitrūkusį kraujo krešulį“, – pritarė buvęs Sverdlovsko pataisos kolonijos kalinys.
Buvusio kalinio teigimu, jis nėra matęs tokio didelio mirtingumo nė vienoje kitoje kolonijoje, kurioje atliko bausmę.
„Pirma, čia nuolat jaučiamas psichologinis spaudimas. Antra, kai kurių žmonių ligos paūmėja. Yra žmonių, kurie kalėjime bausmę atlieka jau ne pirmą kartą, tačiau čia jų sveikata pablogėja, o ir klimatas čia yra sunkus“, – situacija apibūdino buvęs kalinys. Jis priduria, kad per kelerius kolonijoje praleistus metus neteko daugiau kaip 45 kilogramų, o išėjęs į laisvę dar metus vaikščiojo po ligonines.
Pasak buvusio kalinio, IK-3 nėra įprasta kalbėti apie mirusiuosius, jo teigimu, ši tema yra tabu. „Tačiau informacija vis tiek prasiskverbia, – sakė jis. – Žmogus dingo, nuėjo į sanitarinį mazgą, jo seniai nebėra – aišku, kad jis mirė“.
Paprastai, apie kalinio mirtį kolonija jo artimiesiems privalo pranešti per dvidešimt keturias valandas. Kūnas perkeliamas į artimiausią valstybinį morgą, iš kur jį gali pasiimti artimieji ir palaidoti. Tiesa, buvusio kalinio teigimu, kad iš tų, kurie miršta IK-3 išvažiuoja nedaugelis. Artimiausias oro uostas yra Salecharde, maždaug už 50 km nuo Charpo kaimo. Kelias iš miesto į koloniją eina per Obės upę, o tilto per ją nėra. Į kitą krantą vasarą galima persikelti tik keltu, o žiemą – per ledą.
Jei 3-iojoje pataisos kolonijoje mirusio kalinio kūnas neišvežamas, kalinys palaidojamas vietos kapinėse. Virš „Poliariniame Vilke“ žuvusiųjų kapų, sako jis, dažniausiai stovi mediniai kryžiai, o vardai nerūpestingai užrašyti ant lentelių.
Paruošta pagal Meduza inf.
